Niekada nebuvo

Pasako vardą lėtai ir aiškiai
Galėtų šitaip ir dažniau išlinkti lūpos
Prieblandoj ar paunksmėj
O dabar tik šviesioj ir visa kažkaip pernelyg nuoga

Sukryžiuotų rankų ir kojų
Vakare
Lipi į snieguotą kilimandžarą
Ir sustingę pirštai lėtai tarp šonkaulių sminga
Ištraukia blizgančią sielą ir užsivelka

Ten žemai, auksinių lapų ruduo
Tad atrodo gražiai su naujuoju apsiaustu
Kol gruodis ateis ir nusimes ir šiltesnę
Užsivilks

Net jei viršūnėje išlankstysi tūkstantį gervių
Neišsipildys norai
Tik popierių šalna aptrauks ir spindės sidabru lengvu
Kol iš lėto susmegs
Panašiai kaip vardą pasako
Ir išnyksta tarsi niekad nebuvo