Kai išeina

Atsagstytas Dangus vyzdžiais nuteka,
                    Rudenėjančios naktys įmirko,
    Mano valtys ilsis užutekiuos,
                    Tavo valtys dyla be irklų.
    Kai akis lyg krantus skausmas užsiuva,
                    Tu bejėgis, trapus ir be miego,
    Ar kada taip arti mes dar būsime,
                    Per pečius mėnesienai nubėgant.
    Užminuosiu žvaigždes ligi ryto,
                    Išsisuksiu pirštus jeigu reikia,
    Užrakinsiu aš vakarą šitą,
                    Kad tik tu dar į ten neišeitum.
    Židinys traška tyliai, nemiega,
                    Tavo žvilgsnį pagriebęs praryja, -
    Aušta rytas, tik šitiek telieka,
                    Nors širdy vis dar karštos žarijos.