Eil. pakuždėti sau (XIII)

Net trupinėliai maži
Iki duonos išaugo
Panašiai kaip vaikystė  — lig senio lazdos.
Mintimis ją raikau, šitaip sunkiai padėtą  ant stalo,
O aplink vaikšto pokaris,
Meldžias moterys,
Nesulaukiančios vyrų namo.
Bet raidės saldumas nedingo burnoj
Prie spingsulės, prie balanos
Ir vaikėzai greit augo į vyrus...

Nežinojau tada,
Kad bus laikas ir Dievas ateis
Pažiūrėti, kaip laikosi mano karta,
Pasirėmus į lazdą —

Žvalgosi, dairosi ir nesupranta,
Ką jis veikęs,
Kad šitaip sunyko joje.