Meksikas

Meksikui šiandien buvo tiesiog prasta diena. Nors žodis "tiesiog" nelabai atitiko tikrosios tiesos. Diena buvo žiauriai bloga. Kodėl? Visų pirma audra naktį išvertė stogą, nors kiek ten to stogo ir buvo-pora šiaudų užmesta ir viskas. Anksti ryte Meksikas užlipo ant katės. Na ši nelaimė turėjo ir gerają pusę: galėjo papusručiauti: pasigamino troškinį su gyvatiena ir katiena. Gal diena taip ir būtų pasibaigus, lakstant iš tualeto, iki tualeto ("iki", nes pilvas atlaikydavo tik bėgimą, durims atverti neužtekdavo jėgų), tačiau Meksikas sumanė bulvių išsikepti. Ar dievai jo nebeglobojo, ar demonas koks pasimaišė (tiesą sakant vėliau jis viskuo kaltino savo demoną), bet sugebėjo pilną bulvjių krepšį užversti ant vyriausiojo žynio, perkančio mandarinus.... Po penkų minučių Meksikas jau gulėjo ant Tenočtitlano šventyklos aukuro atgal užlaužtomis rankomis ir kojomis. Vyriausiasi žynys dar su mandarinu kvepiančiomis rankomis atvėrė jo krūtinės ląstą ir paaukojo širdį dievams. Meksikas tik kilstelėjo vieną antakį, pabandė pasiųstį vyriausiąjį žynį ir visud dievus šėko pjauti ir nusibaigė....
Jis stovėjo juodame tunelyje, kurio gale matėsi skaidri šviesa, tokia akinanti ir traukianti į save. Meksikas ištiesę rankas žengė į priekį. Kažkur sugiedojo angelai... Pro šalį pralėkė garsiai pypsėdamas vežimas, kuriame stovėjo ranka mojuojantis žmogus:
-Ach tu bestija, - griaudėjo jis nutoldamas, - žiūrėk kur eini, ką... gal dangaus eismo taisyklių neišmanai.
Meksikas sutrikęs pasitraukė į šalį ir žengė vieną platų žingsnį į priekį. Turbūt jis dar nežinojo, kas per dalykas yra požeminė pesčiuju perėja....
Galva ritmiškai dunksėjo į pakopas, akys šokinėjo iš orbitų, kūnas pasidengė mėlynėm, smėlynėm ir balvynėm (tokios pačios mėlynės, tik vienos su raudonais taškeliais, kitos su žaliom dėmė, na žodžiu daug jų rūšių ir yra). Deja, laiptai nesibaigė tamsia ir šalta bei drėgna aikštele. Plačiai išskėtęs rankas ir kojas jis garsiai plekštelėjo ant balto kilimo. į šalis pažiro dulkių kamuoliai.
-Kche kche, - nusikrenkštė jis ir atsivertė ant nugaros. Ten, kur privalėjo būti dangus, jo nebuvo.
Garsiai aimanuodamas ir žadėdamas užmėtyti bulvėmis tą, kuris tuos laiptus pastatė, Meksias atsistojo ir jo akys pažvelgė tiesiai į didelius vartus, ant kurių kabojo užrašas: "Rojaus vartai". Kadangi jis Meksikas gimė acteku, tai buvo visiškai dzin, kas tas rojus. Šalia vartų, užsikniaubęs ant didelio stalo, miegojo senukas su ilga barzda ir aureole (Meksikas nepagalvojo "aureolė", na jam kilo kitokios asociacijos, bet dėl jautrių skaitytojų ausų tu minčių neperduosim).
Senukas krenkštelėjęs pramerkė pagiringas akis, nusiėmė ausinukus, iš kurių sklido Rammstein "Du hast", ir susiėmė už galvos.
-Blemba, kaip galvą skauda, - tada pamatęs Meksiką greitai išsitiesė, susilygino sutaną ir pasitaisęs aureolė prašneko, - sveikas, sūnau,. aš Šv. Petras...
Meksiko akyse nespindėjo nė viena emocija, tad iš šuniško žvilgsnio supratęs Šv. Petras, jog Meksikui visiškai niekas nesuprantama, pridūrė:
-Aš saugau Rojaus vartus ir paskiriu, kam į rojų, kam į pragarą...
-Kas tu dar čia per diedas, - trūko Meksikui kantrybė, -kur deivė Koatlikūjė, kuri privalo palydėti mane į mirusiųjų pasaulį, juk aš prieš kelias minutes nusibaigiau nuo žynio, kurio rankos smirdėjo mandarinu, rankos... va, - ir parodė savo plaučius, prie kurių normaliomis aplinkybėmis būna širdis, - matai?!!!
Šv. Petras akivaizdžiai sutriko:
-Na nereikia tik taip jau šaukti.. ne toks aš jau ir diedas, - įsižeidė šiek tiek.
-Greitai tik rodai, kur čia Koatlikūjė gyvena, kitu atveju aš tave patį paaukosiu!!!!!!!
-Na matai, - nuleido galvą sutrikęs Šv. Petras, - yra čia tokia problemėlė.... kaip čia pasakius, - pažvelgė į viršų lyg ten ieškodamas atsakymo, -dievai nusprendė šiek tiek atsipalaiduoti, o mane paskyrė, kad sutvarkyčiau visų mirusiųjų reikaliukus. O tavo Koatlikūje paskutinį kartą mačiau su Odinu bruderšaftą geriančius... va tokie reikalai...
-O tai ką man dabar daryti? - pravirko Meksikas, bet prisiminęs, jog neturintys širdies visiškai nejautrūs, nustojo.
-Hmm, - susimąstė Šv. Petras, -na man sakė, kad jei labai kuris neturės kur permiegoti, kol jie baigs, priims kart, - ir nusišypsojo.
-Oij, - papurtė galvą, - aš visiškai neturiu kur permiegoti, -kalbėjo svajodamas apie dievų valgius, - nei giminių, -susimąstė ar dievai mėgsta bulves, - nei pažįstamų, -prisiminės, kad kaktusų dėgtinė geriausiai tinka prie įdarytos gyvatės, - aš našlaitis....
-Aišku, -į storą knygą kažką brūkštelėjo Šv. Petras, tada pasiėmęs telefoną pakalbėjo ir vėl plačiai nusišypsojo Meksikui, - viskas gerai, būsi priimtas, ten jau pora tavo draugų yra... patikėk.. išeisi ne savom kojom, - vėl šyptelėjo ir patraukė svirtį.
Meksikas tik spėjo mirktelėti, lyg sakydamas, kad suprato juokelį ir vėl pagalvojo apie kūkuruzų dėgtinę....
Dievai garsiai trinksėjo stikleliais, aplinkui skraidė sumuštiniai, kaulų nuograužos, skambėjo Dj Marso muzika, kai kas retkarčiais sudainuodavo. Meksikas dailiai sudėjęs rankas priekyje ir su obuoliu burnoje gulėjo ant stalo. Nosis neįprastai buvo apvalaina ir išsikišusi į priekį.
Virš jo palinko Bachas su šakute bei peiliu ir sušuko:
-Oooo..... Šv. Petras kaip visada demonstruoja neįtikėtinus kulinarinius sugebėjimus.... mmm. keptas kiauliukas.... mėgstu...