pašalusių skruostų tikrumas

Tikri tiktai skruostai pašalę,

Ausų pakraštėliai tikri,

Maloniai juos rudenį gelia,

Širdis šalty plakti vikri.



Tikri tiktai lapai po kojom,

Čežėjimai girdisi vis,

Maži po kaštonus bėgiojom,

Numirus ant mūsų jie kris.





Ir rūkas toks tikras virš upės,

Kaip kildavo, taip tebekils,

O pačios tikriausios minutės -

Kur viską, kas „tikra“ atims.



Tik skruostai šaltyje tavo,

Kasmet saldžiai šals taip kaip šalo,

Taip tikra, taip tikra, taip gyva...

Paliesk žandą Lapkritį savo.