Genezė

.





                       
Vienas išvengė vėjo,
Riesdamasis trūks plyš,
Ir jau gebąs tikėjo
Virvę nuvyti iš –.

Kai patikėjo kitas
Jam pabučiuot turįs,
Jau nebedaug reikėjo
Tokių, kad būtų trys.

O jau tada – į priekį
Trigalis smaigalys!
Ir jau patsai žiūrėki,
Kurs dar užnirs kvailys.

Vyras prie vyro virvėn,
Vis riesdamies mazgu.
Nepranašauk nei kirbink –
Be pabaigos raizgu.

Tu pabandyk, įrodyk –
Jie, o ne jūs girti!
Skuduruosna suk žodį.
Virvių era arti.

Taip virvėn susiviję,
Tos jų tiesos biednos
Netikintį – galviją
Plaušai mazgu vanos.

Sakai – Damoklo kardas...
Tiki – tašai žodžiu.
Tie gi tik juką verdas
Iš apšnerkštų raidžių.

Kopą užkopę pūkščia.
Veidrody solidžiai
Suveja miną rūgščią
Ar atbulai gaidžiai.

Taip – kol kauliukų urną
Vėjas apvers, paris.
Durnas kol kas, kas niurna:
– Virvė tebuvo iš –.




Ne nien politinių partijų genezė.
Visi į antrą turą! Ir būsime laimingi.