Laikas užgesti

Ankstus rytas. Rasos lašai liečia mano kūną. Dievinu rytinę rasą ir pirmą saulės spindulį, kuris bučiuoja mano kaktą. Ilgas ir tolimas.. Ilgas ir tolimas mano žvilgsnis į kažką.. Į laimę, į laisvę, į sėkmę. Ar kažkam tai rūpi? Ar kažkam rūpi, kad mano širdį surakino sunkios likimo grandinės? Deja.. Pilki joker‘ių veidai tik apsimeta. Apsimeta esantys visada šalia. Niekam neįdomu koks jausmas kankina, kai tavo siela yra plėšoma. Skauda? Skaudės dar labiau, bet tavo skausmas niekam nenuplėš nuo pilko veido kaukės. Širdis.. Ji vis dar likimo gniaužtuose. Taip, ji plaka. Bet ar ilgam? Ar ilgai dar ji kentės? Kentės tą skausmą... Ar ilgai dar draskysis bandydama ištrūkti? Gerklę užgniaužia karčiai saldus skonis.. Staiga, lūpos - skausmo išganytojos. Srūvantis kraujas iš mano gerklės, bando gaivinti mano kūną. Nusilpusios, stiklinės akys gesta.. Jos niekada nebespindės, nebesidžiaugs.. Bet .. Jos neužsimerkia, jos turi vilties, kad kažkada viskas bus geriau.. Tikisi, kad matys ir džiaugsis savąja laime. Deja.. Deja, širdis nebegali kentėti.. Ji srūva skausmu, kuris veržiasi krauju per gerklę. Ir aš.. Aš paskutinį kartą jaučiu rasos lašus ant savo kūno.. O gal tai ne rasa? Gal tai bėgančios kančios pėdsakai? Ji bando pabėgti iš mano kūno, iš tos pabaigos, leisdamos ašaroms nuplauti kraują nuo mano veido.. Staiga, paskutinis saulės spindulys, paskutinį kart bučiuoja mano kaktą.. Paskutinį kartą džiovina mano skausmą veide. Akys mato tą paskutinį saulės blyksnį, tą paskutinę viltį.. Bet balsas.. Jis nebepajėgia rėkti ir maldauti pasilikti .  O ta viltis išeina, ji palieka mano sielą ir kūną vienui vieną. Tas spindulys niekad nebegrįš, niekad neatsigręš, niekad nepabučiuos.. Jis žino, kad jau laikas. Laikas palikti mane, laikas užgesti. Ir akys suklumpa, palikdamos tą šviesą. Begarsė tyla ir aš čia, sustingusi juodoj tamsoje..