Tylinčio Dievo laikas

- Dabar yra Tylinčio Dievo laikas, - pasakė man žmogus, iš kažkur atėjęs pas mus. Jis pas mus  gyveno tris dienas. Per tą laiką aš daug ką iš jo sužinojau, tik iki šiolei nežinau iš kur atėjo ir kur iškeliavo, nežinojau ir jo vardo, pats nepasakė, o klausti nenorėjau. Jis mano vardą žinojo, žinojo apie mane gal daugiau nei aš pati, bet man nebuvo visai jo baugu. Nuo jo sklido ramybė, labai stipri ramybe, kurioje ištirpo- laikinai- visi mūsų buitiniai rūpesčiai, nesutarimai ir jau beatsirandantis nuovargis, bei pyktis... Aš juo pasitikėjau, kaip ir pačia savimi. Gal namiškiams ir buvo truputį nejauku, kad mūsų namuose svečiuojasi visai nepažįstamas žmogus, bet taip buvo jau nebe pirmą kartą...
- Kodėl Dievas tyli? - paklausiau aš piligrimo- taip jį mintyse vadinau, nes jis ir buvo panašus į piligrimą, keliaujantį per pasaulį- beveik be jokių daiktų. Vargšas jis nebuvo, nei taip atrodė, greičiau atgailaujantis aristokratas...
- Vaikeli, ar nematai, kas dabar dedasi Lietuvoje ir pasaulyje. Daug kalbančių visai apie nieką. Šalis neturtinga, o žmonės ne dirba, bet dainuoja, šoka, rašo bet ką ir bet kaip. Nei menas, nei literatūra nebeturi jokios vertės. Į teatrą gali eiti tik snobai, arba apsimetėliai, kad supranta, kas dedasi ant scenos. Apie televiziją, internetą aš net galvoti negaliu. Ir ką nors pasakyti nėra nei kam, nei kaip... .
- Kada baigsis Tylinčio Dievo laikas? - paklausiau, tikėdamasi tikslaus atsakymo, nes ir man nelabai patiko tokie  dalykai, kai kalba visi ir niekas niekuo nebetiki.
- Yra tokia ponia. Jos vardas Tuštybė. Dabar yra jos laikas. Maždaug kas šimtas metų pasikartoja. Tada atsigauna visokie nevykėliai, įžūlūs, arba, kaip dabar sako, energingi žmonės. Kiek šį kartą tęsis tas pilkasis periodas, aš nežinau, tik žinau, kad dabar pats Tuštybės mugės įkarštis. Toks pasaulis ir nieko tu nepadarysi....
- Kad laukti  savo laiko sunku, neįdomu, lyg lauktumei, kada užsidegs žalia šviesa ir bus galima pereiti judrią gatvę.
- Taip, teisingai pasakei, bet, matyt, šviesoforas dar ilgai rodys mums raudoną šviesą.
- Bet kodėl dauguma eina ir per raudoną liniją, nieko nebijodami. Ir jiems nieko blogo neatsitinka.
- Jie yra daltonikai, gyvenimo daltonikai...
O atsitinka daug kas, tik niekas neturi laiko nei noro sustoti, pagalvoti, apsidairyti ir- suprasti... Žemė serga, nes yra lyg sužeistas žvėris, nebegalintis apsiginti nuo per didelio ir labai agresyvaus žmonių puolimo. Vieni tai vadina gamtos išteklių įsisavinimu, kiti aktyvia žemdirbyste ir visa kita.... Mutuoja ne tik augalai, bet ir žmonės. Tau geriau nesigilinti, nes nieko nepakeisi. Žmonija turi savo dėsnius.
- O Dievas, kodėl jis tyli? -beveik verkdama klausiu piligrimo.
- Nežinau, tik žinau, kad visą laiką taip nebus. Tikriausiai pasaulyje stos Ramybės metas. Juk žinai, kokia tyla ir ramybė, nepakeliamai gili tyla gyvena senuose ąžuolynuose, vandenynų gelmėse...
- Vandenynų gelmėse nebuvau, todėl ir nežinau, bet ąžuolyne tikrai labai tylu ir gera, bet kažkodėl ilgai neišbūnu, kažko baugu.
- Dabar žmonėms visko, kas tikra ir labai reikalinga irgi baugu. Geriau jau  voverės kompleksas, negu ramus, išmintingas gyvenimo būdas...
Ką aš galėjau jam pasakyti. Juk kai kada ir kai kas bando lyg ir pažaisti pasaulio, ar tautos gelbėtojus, o juk yra pastovūs ir labai tikri gamtos ir Visatos dėsniai, kurie laikas nuo laiko viską sudėlioja, lyg išbarstytą mozaiką. Kai  kada nevykęs, visai nereikalingas niekalas yra vadinamas šiuolaikiniu menu, kurį reikia suprasti, bent jau toleruoti. Ir toleruojame viską, ko tik prireikia poniai Tuštybei...
Po trijų dienų piligrimas gražiai atsisveikino ir iškeliavo tik jam vienam težinomais keliai, toks vienišas, toks mažai kam reikalingas. Bet man  nebuvo liūdna, jaučiausi lyg jis kažką paliko - labai tikro...
Taip ir nesužinojau, kada baigsis pilkasis, triukšmingas laikas, bet Visatos galybėje esame visi, o ten skaičiai, ko gero neturi reikšmės...
Belieka laukti, kada užsidegs žalia šviesa...

.

.. Pasaulio istorijoje yra buvę visko ir - visaip, bet iš kažkur ateina gražūs renesanso laikai....
Kad tik sulauktume, kad išgyventume ligi tų laikų...
Kad dar labiau nesužalotume planetos, kurios vardas - Žemė...