Ji - kalė

Labas rytas tiems, kurie ką tik atsibudo, nesvarbu ar šeštą ryto, ar šeštą vakaro. Laba diena tiems, kurie kažką nuveikė (arba ne) šią dieną. Viso gero bus vėliau. O dabar – apie istoriją.


Tai istorija apie Mėta, Mint (angl.), nesvarbu, vadinkite ją kaip norit – jai nesvarbu. Ji atsilieps tik į savo išrinktojo šauksmą.
Mėta yra graži ir nekalta. Tai jai patinka. Ji gyvena savo gyvenimą ir nesikiša į kitų, tačiau kiti į jos – kišasi. Ir per dažnai, per dažnai jie kišasi jai po kojom.

Viena naktį, rašo ji: “Atsibudau nuo keisto jausmo, kad kažkas mane stebi. Kambaryje tvyrojo kažin kas nemalonaus ir man jau nebepatiko čia būti, o tuo labiau - čia miegoti. Žinoma, galėčiau ir nebemiegoti, kad jau atsibudau galėčiau daryti ką noriu, bet kadangi visi namie miega, aš turiu derintis prie jų.
Taigi, išlendu iš po sunkaus užkloto ir tyliai nutrepsenu į kitą kambarį. Čia miega daugiau žmonių, ir būtent tie, kurie man labiau patinka. Šitie viską turi ir visada duoda tai, ko man reikia; nors dažniausiai tą išgauti sunku, nes visų pirma reikia atkreipti jų dėmesį, o tada dar stengtis iš paskutiniųjų, kad jie suprastų ko aš noriu.
Na, dabar aš nenorėjau nieko, bet kadangi jau atsikėliau tai nueinu į virtuvę atsigerti vandens, kuris beje, apdulkėjęs, tačiau šaltas ir skanus.
Aš vėl grįžtu į kambarį ir jaučiu šilumą bei garsų kvėpavimą. Aplink visiškai tamsu, bet aš žinau kur eiti ir nebijau jų pažadinti, kadangi aš viską moku daryti taip tyliai. Įsiprašau į lovą. Čia gera ir aš greitai užmiegu. Kažką sapnuoju, bet ryte nieko neatsimenu.

Taigi, rytas. Aš visada keliuosi su pirmais pabudusiaisiais, kad ir kada tai būtų. Šiandien atsibudome gana vėlai, tačiau tas nuolat pasitaiko.
Aš jau įpratusi kentėti, tačiau vis tiek labai nekantrauju kada mane išleis į lauko tualetą. Jie vis delsia... Gal manęs nepastebi, gal užmiršo? Reikia atkreipti dėmesį. Ei, greičiau, leiskite mane lauk! Nagi, greičiau, greičiau!
Pagaliau, mane išleidžia. Ir taip kiekvieną rytą, visada turi jiems lysti į akis, įžūliai rėkti ir šaukti, kad tik į mane atkreiptų dėmesį. Tačiau aš jau pripratus ir tai tapo netgi savotiška pramoga. “



Taip gyvena Mėta diena iš dienos ir jos istorija nesikeičia. Kiekvieną vėlų rytą ji keliasi su pirmaisiais prabudusiais, įžūliai jų prašo maisto ir gryno oro, galvoja apie dalykus, apie kuriuos galvoja ir žmonės, bet tik ne apie algą, politiką ar pragyvenimą. Ji galvoja kada valgys pietus, kada eis miegoti arba kodėl šeimininkas manęs nesupranta. Tikriausiai, jis dievas. Màno vienintelis ir visai atsitiktinis, dievas pagal atsitiktinumą. Kažkas norėjo kalytės, pasiėmė ją prižiūrėti kartu su visokiais vargais ir rūpesčiais, norėjo ją pavadinti Lora, bet po to, vieną vėlyvą ryta, sugalvojo ir nusprendė, kad Mėta gražiau skamba.
Vardas pagal atsitiktinumą, šeimininkas pagal atsitiktinumą. Gyveni – pagal atsitiktinumą.

Toks jau tas, graudus ir trumpas, šuniškas gyvenimas.