Mano norai

4.

Prikėlė
vandenis pirštai,
o į venas -
pavasario kraujas
sušvirkštas -
galvoju, mąstau,
kaip prie obelies
prisėdus boba,
o kažkas,
ir į mano duris
pasibels,
o bulvės
į vagas,
kaip į vagynas krenta
ir kyla vyturiai
iš po arklių kanopų
ir tu, krepšį pasiėmus
lyg sumuštinius
krauni -
debesis šėmus.

Pasikėsini
ir į mano pilnatį
ir nori į akis -
kažko skanaus pripilti,
o debesys -
spinduliais spjaudosi -
tikdamiesi apgauti
ir šaltį ir Mirtį
ir aš, galiu - lengviau
atsikvėpti - išniręs
iš to žydro žydėjimo
ir lengviau galiu
nugrimzt į vasarą
ir nusileist galiu
ligi to, spengiančio
ramumo ir mums
pasodinus medžius, bulves -
bus lengviau
atsidūsti
ir lengviau bus
užėjus nakčiai - ištirpt
ir pavirsti tamsa.

Buvau
per žiemą,
kaip ledas
sušalęs
ir visą gyvenimą
buvau praradęs
ir dienos vidury,
nakties vidury -
būdavo
mano diena baigiasi,
o kai, mano saulė
užėjus vakarui - atauš
ir aš, atsigausiu
lyg po lietaus.