vagis

nebenoriu sapnuoti tavęs
ir regėti pro atvira langą
noriu rinkti į taurę žvaigždes
ir užlopit jomis širdies randą

jūrą perrėžčiau valties irklu
dantimis šaltą naktį sukandęs
tik nereikia man tavo sapnų
aš jaučiuosi nuo jų kaip apspangęs

o rytais dar šalčiau nei naktim
labas rytas nuskęsta į tylą
pabundu o tu pabėgi tolyn
tavo burės vėl jūroj iškyla

išbučiuos saulė mano akis
ir neliks liūdno lašo ant veido
bus diena bet ateis vėl naktis
kas tau vogti sapnus mano leido