. Buvo dienos lyg lauko aguonos,
Buvo naktys geldelėm žvaigždžių,
Liepos mėnuo – iš gėdos raudonas,
O dabar tiktai vėją girdžiu.
Jis šėloja lyg jaunas dar būtų
Nors pavasaris jo – už kalnų.
Purto savo karčius tarsi liūtas
Ir užkniaukia lyg tuntas kačių.
Šoka žemėn iš medžio lyg žaibas,
Striksi koja viena takučiu,
Lapų šūsnį ištaršo lyg vaikas.
Šis ruduo – mūs ruduo, nes jaučiu
Rudenėjam tik išore, siela –
Neįstengiam likimui subręst,
O taip artimo širdžiai ir mielo
Rudenėlio negalim pratęst.