o_o

Gyvena šioj pasvietėj tokia dama, apie kurią nepapasakoti būtų nusikaltimas. Gal dėl jos nežemiškumo ir gebėjimo skraidyti, o gal dėl valdingumo, klupdančio visus ant kelių ir demonstruojančio kokčią silpnybę žmonių. Ji galinga. Gal ne man ir ne tau ją suvokti, įsipaišyti jai į vidų. Gal ne man ir ne tau stebeilyti į jos sielos veidrodį aptariant kiekvieną judesį ar gestą. Gal ne man ir ne tau prie jos pernelyg priartėti ir apdergti savo primityviu žmogiškumu. Bet mums leista žinoti apie jos egzistavimą. Lygiai taip, kaip leista perleisti ją per save ir įvertinti tą produktą. Gal ne man ir ne tau jis klius saldus. Bet mums jis gali tapti pražūtingas. Gal ne man ir ne tau gebėti ją puoselėti ir saugoti, laistyti ir tręšti, maitinti ir girdyti. Bet mums ji gali tapti nuodinga. Toji dama labai apgaulinga. Kartais ji pražysta lyg gėlė, svaigina savo aromatu, stebi kaip tu tirpsti jos pinklių suvaržytas... ir kai staiga visiškai atsiduodi jos valiai, tampi bejėgis, ji drebia tave atgal, iš kur pakėlė. Tu nesupranti kodėl taip nutiko, tu nesupranti ar ką darei negerai ir eini iš proto, nes tiesiog nesupranti. Nenori patikėti jog tokia pasakiška fėja, stebuklo įsikūnijimas galėjo pasielgti šlykščiai. Tu ją teisini. Kolei ji vėl tave aplanko. Ir vėl tave tikrina. Tikrina žmogų tavyje. Ir vėl jį atranda. Ir vėl tu nesupranti... Tačiau kartais ji tampa maloninga ir užaugina tau sparnus, suteikia tau šansą nenukristi ir nepabusti iš to sapno, leidžia išplėšt iš savęs tą varžantį ir sielą deginantį pradą. Žmogaus pradą. Primityvų pradą. Tačiau tu vėlgi nesupranti kodėl. Gal ne man ir ne tau tai suprasti. Galbūt dar nežinai, kas ji tokia... galbūt jau teko tau su ja susipažinti. Tik šiukštu, neleisk jos vardui prasiveržt iš savų lūpų. Nemenkink jos. Nesistenk jos šitaip apakinti, nebandyk apkurtinti, neatimk iš jos to polėkio, be kurio pats negalėtum lėkti...