Pavasario kraujas

5.

Naktis
ant lovos -
visu ūgiu
išsities
ir aš, išniręs
iš nakties -
pilnas, sklidinas
to baisaus siutulio
ir per vasarą įdegęs
ir į čigoną -
panašus -
eisiu į namus -
šiltų vėjų lydimas
ir lyg kalakutas, aršus -
būsiu kaip žaibas,
kaip griaustinis
ir negalėsiu -
tavęs pamylėt... Ruošiuosi
valgyti pusryčius,
prisėdęs ant akmens
pakelėj.

Ir mano kaltė, garbė,
kaip žaibas nušvinta
tamsumoje
ir aš, straksėdamas,
kaip žvirblis -
lekiu namo
ir šniokščia upės
ir bėga vanduo,
ir bėga - iš po pamokų,
vaikai, o vyšnių
snieginos puokštės,
kaip moterys
gražios  - kurias
eidamas sutinku
ir užlieja,
mano namų kertes -
drumzlinas vanduo
ir aš, pasiilgęs žydėjimo,
dauginimosi - augu,
kaip žydintis medis -
dienom ir valandom.

Galėjau
laukti,
ilgai laukti,
galėjau ir priešintis,
juk buvau tavo draugas
ir priešas,
o ir namuose -
ne visi...

Kažkas žadina, kelia -
rašau - pirmą raidę,
pirmą žodį
ir diena, tokia šviesi
ir mus - užpuola -
to amžiaus,
to laiko virusas,
ir aš, lyg trumparegis -
prisikeliu -
iš numirusių.