Sakmė apie hipius ir Beatles....

Plačiakelnis Vilkas garsiai mūšė būgnus. Gūdus garsas klaidžiojo po plačias prerijas, kilo iki dangaus....
Vadas Plačiasėdinis Žvirblis išlindęs iš vigvamo kažką suriko. Bet Plačiakelnio Vilko muzika buvo užburianti, tad nieko ir neišgirdo. Dabar vadas šiek tiek suirzo ir išbėgo į aikštelės vidury. Plačiai užsimojęs tvojo Plačiakelniui Vilkui per ausį. Pliaukštelėjimas nuskambėjo garsiau už bet kokius būgnus.
- Aij, - sušuko Plačiakelnis Vilkas, - skauda, tu, bizono išmata, - atsisukęs tvoti atgal, mat vadovavosi taisykle "jei tvojo per vieną žanda, tvok atgal", bet dabar jau ties antra ausimi pakibo sunki vado ranka. Garsus pliaukštelėjimas išgąsdino varną, snaudusią ant vigvamo viršūnės.
- Taigi skauda, - suverkšleno Plačiakelnis Vilkas dengdamasis tuo tolsenių galimų vado smūgių.
- Gal nežinai kiek valandų? - surėkė jis ir paėmęs akmenį nuo žemės metė į vieną iš vigvamų.
Iš ten pasigirdo ne ką silpnesnis Raudančios Meškos balsas:
- Ak jūs bestijos, lokio taukai, kiškio bezdalai, jau trečia valandą nakties, o jūs dar nemiegat!!!!!!
- Matai? - jau kiek tyliau sušuko vadas, nes gerai žinojo, ką gali padaryti Raudanti Meška, jei ją kas sutrikdo antrą kartą, - visi miega, o tu būgnais barabanini, - daužė Plačiakelniui Vilkui mokasinu per galvą, - aš no-riu mie-go, - su kiekvienu trinktelėjimu skiemenavo jis, - jei nori mūšti būgnus, eik į prerijas ir ten neduok ramybės kaimynams, bet tik ne man, Plačiasėdiniui Žvirbliui, visą dieną sunkų darbą stebėjau, tad manyčiau nusipelniau ramaus miego....
Plačiakelnis Vilkas kulniavo prerijomis nešinas būgnu. Pagaliau radęs patogią vietelę atsisėdo.
Garsiai sučepsėjęs išsitraukė pypkę ir žolės gniužuliuką. Kiek netrukus ore pasklido kanapės kvapai ir nuskambėjo Plačiakelnio Vilko juokas:
- Nu šakės, - kvatojo jis, - geras dūmelis.... veža kaip reikalas, - dar įtraukęs kartą sumurmėjo, -oooooo.... kokios spalvos.... neša balti žirgai mane!!!!!!!!! - uždainavo, įtraukęs dar vieną dūmelį.
Sutrenkęs pora taktų, dainavo toliau:
- Sukasi ratu, mano kiau*ai du....
Viena žvaigždė skaisčiau sužibo danguje ir pradėjo didėti, užgoždama ir pilnatį.
Suūkė varikliai ir ant retos žolės nutūpė skraidanti lėkštė. Atsivėręs liukas atidengė akinančią šviesą iš kurios pasirodė du maži, žali žmogučiai be ausų ir didelėmis matinėmis akimis. Vienas jų priėjęs prie dainuojančio Plačiakelnio Vilko iškėlė ranką ir sklandžia kalba ištarė:
- Sveikas, žemės žmogau, tu - mano brolis, aš tavo brolis..
Plačiakelnis Vilkas nustojęs daužyti būgnus sumirksėjo akimis ir sušuko:
- Geras!!!!! Paprašysiu Neprasituštinančio Elnio dar šios žolytės, - ir sukikenęs pridūrė, - net garsus girdžiu...
- Mes skridome daugel metų, - kalbėjo ateivis, - kad susitiktume su jumis, mes vienos Saulės vaikai. Taika...
- O, jūs tikri, - nustebo Plačiakelnis Vilkas užmynęs vienam ant kojos, - geras, - ir svajingai pridūrė, - gal žolytės?
- Mes gerbiame jūsų papročius. Taika... -ir paėmęs pypkę ateivis giliai įtraukė. Šiek tiek pagalvojęs padavė savo draugui. Tas irgi šiek tiek pagalvojo, abu sumirksėjo akimis ir ptarūko juoktis, - Taika.... brolybė.... na bet ir veža....
Visi trys gulėjo ant žolės ir stebėjo debesis. Trys dūmeliai sutartinai kilo į viršų. Nuskambėdavo dainos nuotrupos, juokas.
- Žiūrėk, - parodė vienas iš ateivių, vardu Bea, į dangų, - forma kaip pypkės.
- Joooo.... - pritarė antras ateivis vardu Tles.
- Ahum, - įtraukė dūmelį Plačiakelnis Vilkas.
Po to viskas sekė pagal scenarijų - jie susėdo į skraidančią lėkštę ir išskrido už jūrų marių kanapės ieškoti. Bea ir Tles pasivadino Beatles ir įkūrė grupę, o Plačiakelnis Vilkas pradėjo hipių madą. O Vudstokas buvo ne kas kita, kaip platūs laukai, pilni kanapės, kurią pjovė daug žmonių. Vakarais grodavo muzika, darbininkai pailsėdavo po sunkios darbo dienos. O Beatles ir Plačekialnis Vilkas ilgai ir laimingai gyveno toliau kartu....