Greitoji tegul atvažiuoja, išsivežt rudens

Apsikabino mano lūpos šviesą, ir degė kruvina liepsna,
Tausojusi tu pardavei šekspyrą, o jis juk gyveno tavyje.
Žiūrėjau tamsai į akis, mačiau kaip skęsta joje saulė.
Ar mūsų žodžiai tik sausainiai, kuriuos kažkas suvalgė?

Prapliupo rudeniu lietus, ir rašė tau laiškus ant medžių lapų.
Perskaityti  juos visus, vargu ar ryžto bei jėgų užteko.
Guodžiau save ir keikiau juodą varną, kodėl jis nuplasnojo,
O mane paliko atpirkėju... Atsakymo iš jo nesužinojau.

Viduje tik lyjo. Purvai taškėsi balose, kojos į žemę smigo.
Aš nesipriešinau, ne valios ir ne optimizmo manyje pritrūko.
Nuskęsiu, žinau, bet tai man neberūpi.