Apreiškmas

Mūsų katedrose žaidžia didelis dievo šešėlis
Vaikiškas dievo šešėlis
Angelo plunksnomis
Pasislėpęs už kristaus prakartėlės
Mūsų nusenęs dievas vis grįžtantis namo
Į savo vaikystę
Į rojaus sodus

Aš buvau po išdaužytais bažnyčių skliautais
Po apleistomis gotikinėmis navomis
Manyje degė ugnis
Ir aš mačiau dievo paradus
Jis vedė armijas per upę
Grodamas piemens dūdele
O mano plienas rūdijo ežere

Aš net pamiršau kad nugrimzdau
Pati virš savęs, virš didelio apsnūdusio miesto
Kur debesis ant debesies
Nusėdęs smogo
Laipioja stogais
Su katinu nupjauta uodega

Pamiršau kad sode prie vienintelės
Plonos upės siūlo
Išdygo statula
Išdygo pranašas, kuris vėliau tamsos pabūgo
Ir aš likau viena
Su peiliais ir naktim
Viena ir surišta
Su dievo paslaptim

Kad jis šitaip mus užmiršo
Savo žaidime
Kad mes patys šitaip niršom
Nors žinojojom kad jo jau nėbėra

Kaip gali jo nebūti, jei šešėlis
Didelis skaidrus
Vaidenasi vitraže ir pro mus
Vis pučia dievo vėjas
Smiltimis apėjęs, lauždamas angelų nugaras
Ateina kaip našta per stuburkaulius
Ir visas gyslas raudamas vinioja
Į didelę tiesę
Mūsų maldų ir raudos
Statydamas prie sienos
Mus kaip šūvius iš didelio atstumo
Liesdamas sparnais

Prigludę prie akmens
Net pamiršau, kad nugrimzdom į senąją upės vagą
Kad mūsų nebus nė iš vandens
Nė iš molio
Mus šitaip seniai jau sukūrė
Bare, gerdamas alų
Sukūrė savo delnę
Raitydamas riestą ūsą
Besiriedamas su minties audra, išgirdo perkūną
Ir tarė
Mano valia
Tebūnie
Sąmonė

Ak tu senas, suvaikėjęs viliūge,
Aš tave mačiau prie sienos,
Tiesiau rankas iš vandens ir iš miesto
Pagaliau net iš skliauto, bet
Tu stovėjai prie sienos
Per kulkos atstumą
Žaisdamas su savo lėlėm ir laukdamas
Kol kažkas už tave nuspaus tą nelemtą gaiduką

Ak tu pavargęs gyvojo vandens pardavėjau
Apsirengęs sidabru ir kvepiantis smilkalais
Mes visi tave šitaip mylėjom o dabar į tave stiklo kulką paleis

Paleido ir tu užmigai tam savo šešėly ir siautė karai
Kaip pūgą kaip pasaka
Apie amžiną audrų slėnį kur kiekvieną dieną
Tavo veidas vis labiau akmenėja
Ir virsta paprasčiausia mene į kurią mes įeiname tik atsiklaupti

O aš šitaip norėjau pakilt
Iš vandens ir iš kapo iš dūstančio miesto
Nuo palangės su pūvančiom kriaušėm
Nuo visur
Net žvirgžduoto asfalto
Ir tiest rankas į tave
Pardavusį sūnų sužeistą tarsi mirte mirtinai
Nors tau neduota ši dovana
Tik kaskartą užmigti
Užmerkti akis kol mes pasiklydę tavo žiloje barzdoje
Šaukiam dainas nes pamirštam dainuoti
Apie medžioklę
Ir kryžius
Apie tokius senus laikus
Kad net tu dar negimęs

Aš pamiršau, kaip  vadinas
Tavęs išsižadėti net dar nemirus
Pamiršau kad tas atgimimas
Kaip vienas rožančiaus karolėlis
Iš sutrūkusios maldos

Ir kad tu jeigu ne plėšikas
Šitos visos keistos tautos
Nedidelis navikas
Mūsų minties altoriaus
Išlpėšt tave iš miesto nusiplaut tave vandenyje
Bet tu vis sugrįžti
Be pranašo su juo jame
Ir mes nieko vėlei nebeturim
Nieko tik
Tave.