Iš mirties gimė pasaulis
Prieš pradžią tebuvo Dievas ir nieko daugiau
Ir Dievas sukūrė saulę
Ir matė Dievas šešėlį juodą,
Išsigando
Neskaistų suvokęs save.
Tą pačią minutę
Šešėlis nubudo
Tobulas nebūties sūnus.
Ir kilo kova, kokios dar niekas nematė.
Žuvo dievas---
nuo jo veido lupos dangaus gabalai ir biro
Draskė šešėlį, kruvino juodąjį rūbą,
taip radosi jūros ir vandenynai.
Slinko dievo plaukai,
Jie upėm šešėlį vagojo.
Sukniubo jis pats virš šešėlio
Ir gimė kalnai
Paskutinis atodūsis vėjus sukėlė,
Paskutinei ašarai gimė žmogus.


Žolininkas





