Tame krašte ruduo

.






.          SONETAS



Vaike, lapuos gulįs po klevais
(O už ežero vėsta beržynai),
Žydro aukso migloj rudeninėj
Ko gailėti ar laukt keliavai.

Trokšta vėjo ar šnabžda nebūta
Gintarinė žolė, ir liesti
Čeža lapai, o toliai kurti
Savą godą tegirdi pro ūką.

Taip atokaitoj kosėta senio.
Linko įsaulis linkui mirties.
Kam sudilintą ratlankį tiest,
Tiek vilties, kad sudilom gyvenę.

Lyg išplautas pavasario ledas
Siela mėliuos, o vandens rudens
Širdį šalta banga paridens.
Vaike, plaũk, skaidrią šukę suradęs.



Tai sonetas, jei kas abejotų,  – modifikacija.
Plačiau apie tai Algmar  . „Esė apie poezijos meną, 2“,  2011-09-03