Rašyk
Eilės (72553)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10396)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tėra du tikrai begaliniai dalykai: Visata ir kvailystė.
Ir dėl Visatos aš nesu tikras.
A. Einšteinas

 

- - -


2025 m. Kovo 9 d.
45 dienos iki rinkimų.
„SuperLietuva“ partijos būstinė.



Smarvydas krūptelėjo, išgirdęs kurtinantį bildesį toje pusėje, kur buvo įėjimas į štabą. Kažkas buvo labai prastos nuotaikos ir tas kažkas riaumodamas artinosi.
- Užmušiu, kliam, visus!..
Pirmininkas pažino savo pirmojo pavaduotojo balsą. O netrukus ir pats Šniaukštas pasirodė iš už kampo, pasišiaušęs ir įraudęs.
- Na?
- Socialdemokratai, kliam, perspjovė mus trimis punktais!
- Skambinai į prognozių centrą?
- Skambinau, iškeikiau, prigrasinau... Tas šūdžius Imparas verkia mums ir taip paslaugą padaręs – skirtumas buvo  daug didesnis. Sumažino atseit...
- Blogai, - murmtelėjo Smarvydas.
- Šūdinai! – pritarė Šniaukštas. O tada įsitaisė už stalo ir ėmė dėlioti būtinąsias priemones.
- O kiti? Kaip darbiečiai?
- Darbiečiai laikosi kojūgalyje. Stabiliai. Baigia iškristi iš žaidimo. Kai mūsiškiai suklastojo jų reklaminius biuletenius, visas jų žygis taip ir užstrigo. Kliam, galėjome juos desertui pasilikti. Nes dabar paslaugą ir kitiems padarėme. „Švari Tauta“ atsilieka vos trimis punktais, kompromato beveik nulis...
- Jau nebe nulis, - didžiuodamasis pareiškė Smarvydas.
Šniaukštas, kuris jau buvo sustūmęs narkotiką į tvarkingą eilutę ir pasiruošęs šiaudelį, sustingo taip ir nešniaukštelėjęs.
- Tu? Kaip?...
- Nupirkau vieną jų komandos narį. Įnešė į jų štabą slaptą kamerą. Filmuotą medžiagą perdaviau „Lemties Šaukliams“...
- Konkurentams???
- Tylėk, viskas tvarkoje. Jų kompiuterastas pasirodė lengvai paperkamas. Sumokėjau jam šimtą tūkstančių, kad prastumtų video į „Lemties Šauklių“ skyrių Feisbuke. Ką jis šiuo metu ir veikia. Turėtų greitu laiku pasirodyti.
- Vis tiek nieko nesuprantu. Nori pasakyti, prifilmavome rimto kompromato?
- Toks ten ir kompromatas. Jie daro tą patį, ką ir mes. Naikina konkurentus. Papirkinėja, išduoda, dezinformuoja. Nieko tuo nenustebintum, bet eiliniam žmogeliui tai kaip atominė bomba. Na prisipažink, juk jeigu kas išgirstų, ką mudu čia kalbamės, arba pamatytų tave su tais milteliais...
Šniaukštas išsigandęs apsidairė ir skubiai sušniaukštė narkotikus. Tada vėl apsidairė.
- Nori pasakyti, kad ir čia gali filmuoti?
- Mes nuo to apsisaugoję. Elektrostatiniai trukdžiai visame diapazone, be to, detektoriai prie durų imtų žviegti, jeigu kas sumanytų pranešti bent kiek sudėtingesnį įtaisą. Ne, mūsų tokiais triukais neapgaus. Kaip ir „Tėkmės“ partijos, kuri saugosi ne ką menkiau.
- Tai kokio velnio tu filmą konkurentams atidavei? – vis dar nesuprato Šniaukštas, kuris retai ką nors suprasdavo.
- O tu norėtum prokurorams aiškintis už neteisėtą šnipinėjimą? – pyktelėjo ant nesupratingo pavaldinio Smarvydas.
- Aa-a...
- Po kelių dienų žinosime, kaip sekasi „Švaruoliams“ ir „Lemtininkams“. Spėju, jie nukeliaus paskui „Darbiečius“. Liks tik Socialdemokratai, Tėkmė, Nesiblaškantys ir Teisuoliai.
- Che che, – pritarė Šniaukštas.
- Tiesą sakant, - susimąstęs sumurmėjo Smarvydas, - man neramu tik dėl vienintelės partijos. Visi kiti pasitrauks.
- Ką? – vėl nesuprato Šniaukštas.
- Ar mes turime ką nors gero apie „Tiesos partiją“?
- Juos? Ėė... aa... O ką apie juos? Taigi ten vieni naujokai. Niekas apie juos nieko nežino.
- Ir mes nežinome, - atšiauriu balsu tarė Smarvydas. – Dvidešimt pirmaisiais nieko nežinojome apie „Atgimstančiuosius“. Buvo niekas, o per savaitę pasodino visus ant adatų. Surinko trisdešimt du procentus. Žmonės juos tiesiog... pasirinko. Arba plėšė biuletenius. O po to turėjome vargo, kol integravome juos į savo ratą. Arba perdavėme prokuratūrai už visokius menkniekius.  Jau pamiršai, kiek vargo buvo?
- Ėė...
- Gauk kompromatą, - šaltu balsu įsakė Smarvydas. – Pasiimk mūsų Kęstuvą, iškaskite ką nors. Jeigu reikės, pasiimk ir panelę Rakštytę. Bet iškaskit.
- Che che, - pritariamai linktelėjo Šniaukštas.



2025 m. Kovo 12 d.
42 dienos iki rinkimų.
„Tiesos partijos“  būstinė.


Dovydas neturėjo kada prisėsti ir pailsėti. Nuo aštuntos ryto visas pastatas dūzgė lyg avilys. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Daugumos jų net nepažinojo, nebuvo įmanoma ir susipažinti. Priežastis paprasta – čia kas kartą užsukdavo VIS KITI. Durys buvo atviros visiems norintiems.
Prie juodai dažytos sienos švytėjo šalies holograma – jo kelerių metų darbas. Panorėjus galima buvo priartinti bet kurį miestą, bet kurią gatvę. Ryšys su palydovu leido patikslinti detales. Šalia kabėjo tamsus plakatas su užrašu „Tai - viskas, ką turime. Saugokime! “ Kiek labiau į dešinę – dar vienas lapelis su nupiešta vaizdo kamera ir prierašu „čia nėra šešėlių“.  Kiek žemiau kažkas buvo flomasteriu prirašęs „išskyrus WC“.
Prie kitos sienos visai neseniai ėmė veikti terminalas su partijos programa. Bendru narių nutarimu (su nežymiais prieštaravimais) lankytojai galėjo skaityti programą ir sudominusiose vietose palikti savo užklausą. Paprašyti patikslinimo ar kitų smulkmenų. Visos pastabos keliavo į dar vieną kompiuterį darbo kambaryje, kur buvo nagrinėjami posėdžiuose tarp pirmos ir trečios valandos. Dabar ten buvo tik keli lankytojai ir profesorius Rudkė, kuris snaudė kėdėje, laukdamas pradžios. Rudkė buvo pavargęs, tačiau kol kas neketino eiti namo.

Kai akiratyje sušmėžavo keli jau matyti žiniasklaidoje siluetai, Dovydas liovėsi knapsojęs ir nepatenkintas prikando lūpą. Pažino Šniaukštą ir jo kompaniją iš „Superlietuvos“ partijos.  Šiaip jis pats buvo linkęs kalbėtis su bet kuo, nežiūrint nei į politinius įsitikinimus, nei į pakraipas, tačiau ši kompanija buvo išskirtinė – kad ir kur jie apsilankydavo, ten pasigirsdavo triukšmai.
Lyg užkeiktas, suspragsėjo paparacio fotoaparatas. Šniaukštas krito į akį žurnalistams, šurmulys akimirkai sustiprėjo.
- Jūs nusiteikęs dirbti išvien su Tiesos partija, pone Šniaukštai?..
- Ką manote apie konkurentų programą, pone Šniaukštai? Ar ketinate įgyvendinti kai kuriuos sprendimus savo būstinėje?..
- Ar jūs pritariate, kad reikia iš pagrindų keisti...

Klausimai pasipylė kaip iš kiauro kibiro. Prieš pusvalandį žurnalistai panašiai užgriuvo Dovydą, šiam beliko atsakyti į kas antrą, nes fiziškai buvo neįmanoma aptarnauti visų.
Šniaukštas didvyriškai suskaičiavo iki dvidešimties, šypsodamasis profesionalia šypsena, tada atsakė nei pirmam, nei antram, nei trečiam:
- Manau, piliečiai gerai žino, ką iš tiesų reikia pasirinkti ir neabejoju, kad esminiu momentu bus prieitas optimalus visiems sprendimas. Daugiau galėsiu pakomentuoti, kai pasibaigs rinkimai.
- O tai jūs dirbsite išvien su Tiesos Partija?..
- Kaip jums konkurentų programa?...
- Be komentarų, - nukirto Šniaukštas ir nuėjo pažiūrėti stendo. Išvydęs pakabintą tinklo kamerą susiraukė, tada staigiai šyptelėjo ir apsimetė, kad jį labai domina holografinė Kauno projekcija.

---

Profesorių Rudkę atsargiai pažadino, kai posėdis įsibėgėjo. Prie stalo susirinko apie dvidešimt žmonių, palei sieną trynėsi keli pašaliniai, daugiausiai vaikai. Atvirų durų politikos Dovydas stengėsi paisyti visomis aplinkybėmis (išskyrus tualetą), nors jį patį tai šiek tiek erzino. Kartais, aptarinėjant kylančias problemas, norėdavosi tikrai riebiai nusikeikti. Antra vertus, lankytojai buvo labai šaunus saugiklis. Keiktis jie stengėsi daugmaž kultūringai. O kad visi suprastų teisingai, gelbėjo du plakatai su šūkiais „Keikis tik lietuviškai“ ir „Politika kartais irgi nervina“.
- Na va, - šyptelėjo Dovydas, permetęs akimis kompiuterio ataskaitą, - daugeliui mūsų programa pasirodė pernelyg pesimistiška.
- O mes saldainiuko ir nežadėjome, - burbtelėjo Rudkė.
- Tikrai ne. Tačiau gal reikėjo diskutuoti apie tai kaip nors... linksmiau?
- Mes turime pirmtakų palikimą, su kuriuo nepajuokausi, Dovydai. Prieš mus yra sukurta inertiška sistema. Inertiška žmonių mąstysena, dogmos, nuostatos. Iš esmės mūsų programa gera tuo, kad mes ją pritaikėme inertiškai sistemai. Ko nepadarė kiti. Bet kiti turi progą nukopijuoti programą, pakeisti kelis sakinius ir pasirašyti po ja. Dabar taip daroma. Aš jau nekalbu apie kažkokių principų laikymąsi.
- Optimizmo, – burbtelėjo Dovydas. – Jie nenukopijuos to, ką mes JAU padarėme. Peržiūrėkime geriau programos patikslinimus. Mačiau, keli lankytojai kažką pažymėjo.
- O aš, regis, mačiau poną Šniaukštą?.. – suabejojo Rudkė.
- Aha, buvo.
- Pirmoji kregždutė iš konkurentų stovyklų, - atsiduso profesorius. – Dabar tai prasidės...



2025 m. Kovo 12 d., vėlyva popietė
42 dienos iki rinkimų
„SuperLietuva“ partijos būstinė.


- Jokio kompromato, - pakartojo sušilęs Šniaukštas. – JOKIO! Pats vos į kelnes neprikroviau, pamatęs, kiek ten vaizdo kamerų.  Jie patys, kliamba, viską filmuoja. Jie nesveiki! Šimtai kamerų, patys sau kompromatą daro, ar ką? Jie mane nufilmavo! Aš juos...
- Aštuonios kameros, - pasakė įėjusi panelė Rakštytė. Smarvydas ir Šniaukštas sužiuro į ją. – Viskas teisėta. Prie durų turi pasikabinę įspėjimą, kad visa partijos veikla filmuojama ir vaizdas tiesiogiai transliuojamas jų vebsaite. Netgi posėdžiai. Netgi tai, kaip jie kitas partijas nagrinėja. Transliavo netgi tai, kaip apie mus oficialiais kanalais medžiagą rinko.
- Kas čia vyksta? – susiraukė Smarvydas. – Norit pasakyti, kad jie...
- Visiškai atviri, - Rakštytė nutėškė viršininkui ant stalo aplanką su ataskaita. – Programa – ilgesnė už mūsiškę vos ne dešimt kartų. Pačių pasiūlymų nedaug, tačiau viskas taip detaliai pateikta, kad galima tuojau pat tvirtinti kaip įstatymą. Jie atliko namų darbus.
- O mes kiba ne?! – riktelėjo Šniaukštas.
- Mes, žinoma... mes... – užsikirto mergina. – Žinoma, pone Šniaukštai, kad mes juos aplenksime.
- Taigi, kad aplenksime! Jie gal ir technomanai, bet mus palaiko didesnis procentas runkelių!
- Ee... – nutęsė Rakštytė. – Šiaip tai yra tokia smulkmena...
- Ką?
- Jų OFICIALUS palaikymas yra mažas, palyginus su mūsų. Bet jeigu žvelgti į interneto statistiką, jų projektą palaiko virš dviejų milijonų žmonių.

Šniaukštas su Smarvydu išvertė akis.
- Kiek? – suvapėjo pirmininkas. – Iš kur... Juos ką, kūdikiai ir vaikai palaiko?
- Užsienio lietuviai.  Jų interneto projektas taip sukurtas, kad žmonės gali ne tik registruotis, bet ir aktyviai dalyvauti. Teikti pasiūlymus, balsuoti ir taip toliau. Pats jų interneto projektas skaičiuoja palaikymo suvestines pagal šalis, gyventojų amžių ir panašiai. Taip, jie visų pirma remiami jaunimo.
- Cha, pensininkai mūsų! – išsiviepė Šniaukštas.
- Patylėk tu! – suriko Smarvydas. – Nešdinkis! Eik, pauostyk ar dar ką nors... Tik nelįsk dabar su savo nuomone.
Įsižeidęs Šniaukštas nukėblino šalin.
- Tęsk, - paprašė pirmininkas Rakštytės.
- Taip jau nutiko, kad reitingavimo agentūra neapsižiūrėjo ir neįskaičiavo jų internetinio palaikymo, - pasakė mergina. – Kuomet visi pateikinėjo savo narių ir remiančiųjų sąrašus, jie padarė tą patį. O apie tinklą... galima sakyti, labai jau kukliai patylėjo.
- Tu čia giri juos, ar man medžiagą pateiki? – prisimerkė Smarvydas. – Nešdinkis!
- Betgi...
- Nešdinkis ir padaryk man kavos!
Mirtinai įsižeidusi Rakštytė išėjo. Tarsi koks šuva įsliūkino Šniaukštas ir įtariai apsidairė.
- Aš po to vizito jaučiuosi tarsi aplipęs vaizdo kameromis...
- Mums reikia atominės bombos, - pasakė Smarvydas. – Ir didelės. Kokio nors kompromato, kaip tas jų Dovydas vaikystėje su pedofilais išvien bastėsi, masiškai vaikus prievartavo ar kažko panašaus. Mesk iš galvos visas kitas partijas, Šniaukštai. Tiesos partija mums šiuo metu – numeris vienas. Jei rinkimų metu giminaičiai iš Amerikos paprašys balsuoti už juos, pusė Lietuvos taip ir padarys. Supranti, ką sakau?
- Aha. Jei giminaičiai paprašys...
- Žodžiu, - pertraukė pavaldinį Smarvydas, - dirbame sunkiai ir visą laiką. Tarnaujame Tėvynei, kaip dar niekada netarnavome. Turime tuos sauskelnių nešiotojus sumaišyti su žemėmis, dezinformuoti kiekvieną rinkėją kiek įmanoma, kad jie pasirinktų mus. Tu keliausi pas visus dešiniuosius iš eilės – siūlyti koalicijos. Bijau, kad kitaip mūsų šansai nesuspės išaugti.
- Koa... – paspringo Šniaukštas. – Taigi iki rinkimų vos keturiasdešimt dienų!  Pagal dabartinę tvarką mes nespėsim net susitarti, o po kelių dienų – ir teisės nebeturėsime suliejinėti partijų!
- Tai tau taip atrodo. Pasiimk medžiagą, kurią iki šiol surinkote. Pasiimk Rakštytę. Jeigu mes jaučiamės kaip idiotai, įsivaizduok, kaip pasijus kiti. Tos kelios dienos bus kaip tik susitarti dėl naujos partijos įkūrimo...

Į duris staiga pasibeldė, nors jos jau buvo praviros. Už dviejų kampuotų vyriškių pečių kyšojo Rakštytės galva, mergina neatrodė atleidusi Smarvydui už įžeidimą.
- Jūs turite svečių, - nėščios katės balsu sukniaukė ji ir dingo toliau pykti.
- Čia gi... – užsikirto Šniaukštas.
- Arvydas Paukštvanagis ir Vytautas Žemgrobis, - ištarė Smarvydas. – Švarietisir darbietis. Koks įdomus netikėtumas, kolegos!
- Tai jau, - pasakė Paukštvanagis.
- Jei jau sakai, - burbtelėjo Žemgrobis.
Pirmasis buvo žemas ir storas, antrasis – storas ir vidutinio ūgio. Abu nešiojo madingus akinukus, sugebančius užtamsinti stiklus, vos tik jų savininkas ima meluoti. Visi politikai nešiojo tokius, tik jie vieni žinojo apie tokią akinių savybę.
- Atėjote man paspausti rankos? – išsiviepė Smarvydas. – Mes jus lenkiame, che che...
- Atėjome tau pasiūlyti koalicijos, - pasakė Paukštvanagis. – Ir tu sutiksi, nes tuoj tavo SuperLietuvos aukštas procentas taps žemu procentu. Ir tai įvyks lygiai po dešimties dienų, kliamba.
Smarvydas neramiai apsidairė.
- Iš kur...
- Dabar mūsų didžiausias priešas – Tiesos partija, - atsikrenkštė Žemgrobis. – Mes irgi atlikome savo namų darbus, Smarvydai. Šiuo metu, kad partija būtų efektyvi ir mylima žmonių, dezinformacija ir šnipinėjimas privalomi. Todėl sėdam, suderinsim smulkmenas, kad rytoj po pietų pateiktume visuomenei staigmeną dėl mūsų susijungimo.
- Pala pala, - mostelėjo Smarvydas, vaikydamas hipotetines muses, - Kaip čia jūs sugalvojote, kad aš iš viso sutiksiu?!
- Sutiksi, - palinko Paukštvanagis, - antraip mes išplatinsime informaciją apie tavo apsinarkašinusį padėjėją ir po to galėsi aiškintis teisėsaugai.
Žemgrobis tyliai parodė pirštu į Šniaukštą, kuris tik dabar suprato, apie ką kalba. Ir išbalo.
- Tačiau, kadangi tai būtų reitingą žeminantis veiksmas, mes susilaikysime, - paantrino Žemgrobis.
- Dabar mums kaip niekada reikia aukšto reitingo, - suurzgė Paukštvanagis.
- Bet kokiomis priemonėmis, - pritarė Žemgrobis.
- Ir mes pasiruošę susijungti su bet kuo, net ir su pastipusia kale, jei tik tai padidins laimėjimo tikimybę, - sugriežė dantimis Paukštvanagis.
- Nes žinai, likimas – tai kalė... – filosofiškai nutęsė Žemgrobis.

Smarvydas ir Šniaukštas žiūrėjo į du vyrus pražioję burnas.
- Aha, betgi... – sumurmėjo Smarvydas, įnirtingai bandydamas išjudinti smegeninę, - reikia parengti dokumentą, suderinti viską su rinkimų komisija, su...
- Padaryta, - Žemgrobis numetė ant stalo storą aplanką. – Žinai, mes tiek ilgai vilkomės reitingų užnugaryje, kad turime iš anksto pasirašytus koalicijos dokumentus su kiekviena, netgi Tiesos partija. Tik anie, žinoma, nesutinka, o paspausti nėra kuo. Tuo tarpu tu esi protingas vyras, Smarvydai. Neskandinsi savo laivo.
- Ir tuo pačiu pabūsi mums už buksyrą, - linktelėjo Paukštvanagis.
- Ee... – sumurmėjo sutrikęs Smarvydas.
- Tai vadinasi sutarta, - ištiesė ranką Žemgrobis. – Rytoj po pietų mes ateisime į bendrą posėdį, kai jau būsi susipažinęs su dokumentu. Tuo pačiu laiku informuosime rinkimų komisiją. Ten mano švogeris dirba, laiko nestums.
Smarvydas nejaukiai paspaudė Žemgrobio leteną. Jautėsi silpnas ir tarsi sapne.
- Gražus plakatas, - bedė riebų pirštą Paukštvanagis į paskubomis Rakštytės su maketuotą darbą, kabantį ant sienos. Jis turėjo įkvėpti partijos narius kovai su visais kitais. Ten buvo suklijuotos visų konkurentų galvos, o tarp jų didelėmis raidėmis užrašyta: „Lūzeriai“. Žemgrobio galva kaip tik kyšojo tarp raidės A kojelių.
- Aha, pasakysiu, kad nukabintų... – išprakaitavo Smarvydas. – Tai iki rytdienos tada.
- Iki, Smarvydai.

Dviems vyrams išėjus, kurį laiką buvo tylu. Pirmasis prasižiojo Šniaukštas, tačiau grėsmingu mostu buvo nutildytas. Smarvydas išsitraukė blakių detektorių ir netrukus surado Žemgrobio paliktą pasiklausymo blakutę. Sutraiškęs ją štabo antspaudu, jis pasisuko į savo padėjėją perkreipęs iš pykčio veidą.
- Sukviesk visus savus, TUČTUOJAU!


2025 m. Kovo 12 d. (ta pati diena)
42 dienos iki rinkimų.
Kažkur giliai Lietuvos viduryje, viename nepažymėtame vienkiemyje.


Babulencija Veronika tris kartus atsiduso ir paspaudė mygtuką šulinio šone. Svirtis sugirgždėjo ir jos galas pats ėmė leistis, tuo tarpu kitas galas ištraukė iš šulinio kibirą su vandeniu. Pastačiusi kibirą ant žemės, ji vėl atsiduso, pažiūrėjo į dangų, į žemę, į trobą ir pabandė nešti kibirą. Tačiau greitai nuleido, paveikta kepenų cirozės, skrandžio opos, bendro nusilpimo ir šiaip senatvės.
- Na ir ba su tavim, - susikeikė.
Paspaudė mygtuką kibiro šone, šis pašoko ant metalinių kojelių ir pats nubėgo į trobą.
- Pati vaikščiok, pati nešiok, dar mankštą daryk, - purkštavo vidury kiemo Veronika. – Eik tu ba, daktare Šalpusni. Užsilenksiu ir taip, ko man čia gydytis!
Paspyrė užsižiopsojusią vištą, jau ketino eiti paskui kibirą, kai pastebėjo atvažiuojantį laukais automobilį.
- Ko čia kam prireikė, ba ba ir dar kartą BA! – pratrūko babulencija. – Spicijaliai in kaimą išsikėlau, kad visoki nivažinėtų! BA! Jau ir pasislėpt nuo jūsų satelitų nebeįmanama!

Automobilis kratėsi ir svyravo, sumaniai aplenkdamas visus babulencijos per pavasarį išraustus apkasus ir slaptaduobes. Įvažiavo į kiemą, sustojo, iš jo iššoko jaunas vaikinas įtartinu veidu, kiek primenančiu naglą žiurkės snukį.
- Laba diena!
- Ba! – atsiliepė babulencija.
- Aš Tautvydas Mankurtas, iš Tiesos partijos. Ieškau Veronikos Nugalėtienės. Gal žinote...
- Nežinau, - atšovė babulencija. – Čia nieko nėra.
- Aha, - sutrikęs apsidairė Tautvydas. Tada ištiesė babulencijai popieriaus lapą. – Rinkimai artėja. Mes ištikimai lankome visus savo rinkėjus ir skatiname uoliai balsuoti už būsimą tautos gerovę. Čia pavyzdinis balsavimo lapas, tikrą gausite savo rinkimų apygardoje. Matote, kaip reikia balsuoti? Čia jau yra parodyta, kaip reiktų pažymėti mūsų, Tiesos partiją...
- Matau, - karktelėjo Veronika. – Su tokiais triukais užsikask po smėliu ir galvą nusipjauk. Tu ne iš Tiesos partijos.
- Ėė...
- Jėgu dar nepastebėjai, Tėsos partija sava balsavima formų pavyzdžius roda interniete, - nepatenkinta suurzgė Veronika. – O tu tikriausiai kankurientas, durnių valioji. Nori, kat mientams paskambyčiau? Aš mabylą turiu! Ir galiu forume apie tave parašyt, kat niekas už tave nibalsotų, vištgaidi tu!
- Viso gero! – Mankurtas skubiai įsirito į automobilį ir apsisuko taip greitai, kad net kiemo žvyrą iškniso. Įstrigo vienoje iš vilkduobių kairiu užpakaliniu ratu bebaigiąs išvažiuoti į pagrindinį šunkelį.
- Ba debilas, - susikeikė babulencija ir lėtai grįžo į trobą, kur jos jau laukė kibiras su vandeniu ir itin modernus kompiuteris, kurio ekrane švytėjo sustabdytas žaidimas „Elder Scrolls X – Evermor‘s Deep“.
Pasidariusi kavos su pienu ji sėdo žaisti ir spaudė mygtukinę iki vėlaus vakaro.



2025 m. Kovo 13 d. (itin ankstyvas rytas)
41 diena iki rinkimų.
„SuperLietuva“ partijos būstinė.


- Tai įžeidimas, - dūsavo lyg pašautas žvėris Smarvydas. – Mirtinas įžeidimas, kliamba! Aš juos...
Kad ir kiek kartų buvo prisikalbėjęs iki šios vietos, tęsinio niekaip nesugalvodavo.
Rakštytė žiūrėjo į vadą neslėpdama nuoskaudos, kurios dar nebuvo pamiršusi. Šniaukštas darė tai, ką geriausiai mokėjo, visi kiti žiūrėjo sau į klynus, norėdami eiti miegoti.
Ant lentos kreida buvo surašytos svarbiausios idėjos, turėjusios tapti pagrindiniais tikslais, tačiau niekas neįsivaizdavo, kaip to pasiekti.
Nebuvo įmanoma rasti kompromato prieš Žemgrobį ir Paukštvanagį per tokį trumpą laiką. Nebuvo įmanoma sudaryti koalicijos su kažkuo kitu savo sąlygomis, nes kitų partijų žmonės dar turėjo lašą principų – jie ketino nuskęsti išdidžiai, su SAVO laivais ir SAVO partijomis. O galbūt jungėsi tarpusavyje, paslapčia nuo SuperLietuvos. Nebeliko laiko net to patikrinti. Smarvydas griežė dantimis, bandė galvoti visaip – ir metodiškai, ir kūrybiškai, tačiau nieko iš to neišėjo.
Be to, paaiškėjo, kad pensininkų taip lengvai apgaule nepaimsi. Pabandę suklastoti Tiesos partijos reklaminius biuletenius, jie laimėjo tik tiek, kad visų likusių partijų reitingai sumažėjo po lygiai dviem procentais.  Neliko nuskriaustas nė vienas, išskyrus pagrindinį konkurentą. Dabar jau visi pralaimintys žinojo, su kuo turi kovoti ir Smarvydas guodėsi bent tuo, kad šiuo metu prieš Dovydo kūrinį kovojama plačiu partizaniniu frontu.
„Partizanų frontas“ – pagalvojo jis su įkvėpimu. – „Štai kur puikus partijos pavadinimas! Reiktų sugalvoti tik kokią nors programą, parašyti ką nors... Vis viena rinkėjai jų neskaito. Mes patys juos įtikinome, kad programos  nieko vertos, nes jokia partija jų nesilaiko... “
- O kažin, Tiesos partija laikosi savo programos ir nuostatų? – mąsliai paklausė jis.
Visi draugiškai pakėlė galvas ir nustebę įsispoksojo į vadą. Klausimas buvo toli nuo to, ką aptarinėjo iki šiol.
- Nežinau, - murmtelėjo Rakštytė. – Greičiausiai.
- Lūzeriai, - sukikeno Šniaukštas.
- O jeigu paskleistume gandą, kad ir jie nesilaiko? – ėmė mąstyti kažkuris.
- Arba kad mes kruopščiai laikomės savo...
Visi susmeigė aštrius žvilgsnius į pasakiusįjį nesąmonę.  Žmogus susigėdo ir nuraudo.
- Vadinasi, - reziumavo Smarvydas, - turime septynias valandas iki P. ir Ž. pasirodymo,  po kurio mes turėsime pasirašyti popierius ir triūbyti per visas dūdas, kad jungiamės. Kurį laiką atrodys, kad esame silpni ir bejėgiai, kad priimame tokius... į savo tarpą. Ir turėsime velniškai stengtis, kad laiku pergraužtume jų gerkles, kol neišsidalino kėdžių mums už nugaros. Jei jau popierius iš anksto pasirašo, maža ką dar gali.
Visi palinksėjo sutikdami.
- Dešimt minučių kavai, tada susirinkimas dėl naujų idėjų generavimo, - atsiduso Smarvydas.
- O ką iki šiol darėme? – nesuprato Rakštytė.
- Eik tu, kvaiša, nebenervink! – pasiuto vadas ir užsidarė savo kabinete.
- Aha, eik. Kur nors... – pritarė ir Šniaukštas. Tada sustūmė dailią eilutę ir patraukė pro vamzdelį.



2025 m. Kovo 13 d. (vėlyva popietė)
41 diena iki rinkimų.
„Tiesos partijos“  būstinė.


Profesorius Rudkė velniškai norėjo atsisėsti ir nusnūsti bent pusvalanduką, tačiau įvykiai keitė vienas kitą vos ne šviesos greičiu. Aišku, dabar būstinėje lankytojų beveik nebuvo, lyg ir niekas netrukdytų, tačiau  štai – iš pat ryto ėmė streikuoti interneto portalas, kur vyko pagrindinės transliacijos iš būstinės. Apsaugos sistema atpažino tipišką DDOS ataką ir optimizavo srautus, nors tai mažai gelbėjo. Kad ir kas organizavo išpuolį, jis buvo neaptinkamas. Galėjai kaltinti ką nori, bet neoficialiai.
Vienuoliktą valandą atvyko žmonės iš prokuratūros ir supažindino su užvesta byla – TP būstinėje įvyko kruvinas išpuolis, nors apie tokį niekas niekur negirdėjo.
Ak negirdėjo?! Betgi  jūs viską filmuojate, vyručiai! Mums reikės jūsų kompiuterių standžiųjų diskų analizėms ir portalo lankytojų IP adresų...
Rudkė diskus davė per daug nesispyriodamas. O dėl portalo lankytojų iškvietė advokatus, kad šie aiškintų žmogaus teises, kurias jis jau buvo pamiršęs. Paskambino Dovydui ir pasakė apie diskus. Rezervinės kopijos, žinoma, jau paleistos.
Dovydas buvo atsargus – jeigu kalba pakrypdavo apie elektronines sistemas, jis visados strateguodavo toli į priekį. Visi serveriai duomenis kaupė trijose vietose – paskutinė gulėjo po jo paties lova, bute. Nenumatytam atvejui.
Visgi skubi evakuacija dėl ant šaligatvio paliktos bombos buvo kiek iš fantastikos srities. Gatvėje sumontuotos tinklo kameros užfiksavo, kaip vidurnaktį kažkoks benamis, šliauždamas pro šalį, palieka savo krepšį šalia stulpo. Dieną kažkokia bobulė netikėtai išgirdo kažką tiksint tame krepšyje. O tada prasidėjo cirkas be pinigų. Gaisrinė, greitoji, greito reagavimo būrys, žurnalistai, miesto meras – visi susirinko pažiūrėti, ar sprogs.
Apžiūrėti krepšio pasiuntė robotą, šis atsargiai peršvietė objektą visais įmanomais spinduliais ir galop paskelbė verdiktą – sukirmijęs batonas, senas žadintuvas ir bambalis alaus.
Liudininkė bobutė visa gerkle tikino, kad jinai matė laidus nuo detonatoriaus, kyšančius lauk. Tiesa, jinai ne itin girdėjo, ko jos klausė žurnalistai ir vis prašė pakartoti, mat jinai sena ir beveik kurčia. Tiesa, po interviu jinai netikėtai pasiūlė visiems balsuoti už Darbo partiją, mat jos sūnus ten dirba...

Rudkė įsitaisė fotelyje ir pažvelgė į laikrodį. Rodė po trijų dešimt.
- Prasideda – išdygo tarpdury Dovydo siluetas. – Vakar tikriausiai pasklido gandas apie mūsų palaikymą internete. Dabar visi tai žino.
- Ir bus tik blogiau, - atsiduso Rudkė. – Nuo šios dienos teks praktiškai gyventi būstinėje. Kad visi mus matytų čia ir nebūtų jokių progų mus apkaltinti.
- Tai ne išeitis.
- Žinau, bet tai būtų pats saugiausias variantas. Kai kurie žmonės, pralaimėdami mūšius darosi desperatiški ir pavojingi netgi patys sau. Jau nekalbu apie aplinkinius...
Dovydas apėjo stalą ir įsitaisė krėsle priešais Rudkę.
- Pats žinai, su kuo mes rungtyniaujame. Lietuvoje daugiau kaip aštuoni šimtai partijų ir visiškas chaosas, - pratarė jis tyliai. – Ir mūsų šansas – tai daryti tai, ko jie niekada nedarė.
- Taip, aš žinau devizą, - numojo ranka Rudkė. – Vakar skaičiau SL lyderio Smarvydo straipsnį apie tiesos filosofiją. Žinai, filosofas, mano nuomone, jis siaubingai prastas, bet kai kurios jo mintys tai kiauliškai teisingos. Tai ir pamaniau – mes rodome žmonėms viską, kas čia vyksta, kiekvieną žodelį ištransliuojame, viskas tik tiesa ir daugiau nieko, išskyrus tiesą. Bet ką reiškia šita tiesa ištisame dezinformacijos vandenyne? Būk tu sąžiningiausias žmogus – tave per porą valandų paskandintų bet kuriame televizijos kanale kelis kartus užsiminę, koks tas Rudkė yra kiaulė. Tiesiog šiaip – kelis kartus pakartotų, kad
Rudkė yra kiaulė
Rudkė yra kiaulė
Rudkė yra visiška kiaulė

Ir viskas – milijonams žmonių automatiškai įsidiegia „programa“, kad Rudkė yra tikras paršas. Net jeigu taip nėra. O kas eis žiūrėti kiaulės transliacijų? Niekas...
- Tu šiandien pesimistiškas.
- Turbūt. Prisiminiau vieno psichologo straipsnį apie manipuliacijas masėmis, tai ir sulyginau mūsų „tiesą“ su ta dezinformacijos lavina. Man atrodo, idealiausias variantas būtų, jeigu visi mūsų konkurentai tiesiog susivienytų į vieną didelę partiją.
- Ne viskas taip paprasta, yra taisyklės...
- Taisyklės desperacijos akimirkomis linkusios virsti išimtimis.
Abu kurį laiką patylėjo.
- Man reiktų nusnūsti, - subambėjo Rudkė, - nes darausi didelis pesimistas.
- Tai jau tikrai, - šyptelėjo Dovydas.
Jis ištraukė iš nišos belaidę klaviatūrą ir įjungė projektorių. Ant sienos išryškėjo partijos svetainės kontūrai. Forumas virte virė nuo lankytojų antplūdžio. DDOS ataka tikriausiai jau buvo nukreipta į šalį, serveriai persiorientavo į kitą adresų grupę ir dabar gyvenimas virė pilnu tempu.
„Duokit Rudkei pamiegot, nebegaliu klausyti jo pesimizmo! “ – juodavo ką tik užvesta tema.
„Planai, kaip apsisaugoti nuo konkurentų iki rinkimų“ – ką tik įsižiebė dar viena. Kažkuris lankytojas turbūt nusprendė parodyti iniciatyvą. Po kelių minučių ten jau buvo geras tuzinas komentarų. Dovydas susidomėjęs atvėrė temą ir ėmė skaityti tekstus, kurių daugiau kaip du trečdalius sudarė ginčai tarp vartotojų.
- Jie palaiko tavo sprendimą.
- Kokį? – sukrutėjo Rudkė.
- Apsigyventi būstinėje visas tas trisdešimt devynias dienas, kol rinkimai pasibaigs.
- Mm... – numykė profesorius ir vėl užmerkė akis.

Po kelių minučių pats atsimerkė.
- Prisiminiau, - burbtelėjo. – Veronika jinai vardu.
- Kas? – paklausė Dovydas, neatsitraukdamas nuo klaviatūros.
- Politologė, kuri šešioliktaisiais sukėlė tikrą ažiotažą, išstumdama į viršūnę niekam iki tol nežinomą partiją į Seimą. Matematikė, filosofijos profesorė ir šiaip – geniali asmenybė. Paradoksas, tačiau ji nekenčia politikos kaip katė vandens.
- Ak, pamenu kažką…
- Nuodėmė būtų neprisiminti. Aišku, ji visą laiką tūnojo šešėlyje, bet kam reikėjo, tas nesunkiai sužinojo „Esmės“ partijos sėkmės priežastį. O va po to ji pradingo iš arenos. Dvidešimt pirmaisiais visi norėjo ją samdyti kaip konsultantę, tačiau nieko nepešė. Veronika tiesiog nebenorėjo prasidėti su politika.
- Įdomu. Kokia jos pavardė?
- Nugalėtienė. Jai tada buvo kažkur apie septyniasdešimt, tai dabar bus visai senutė.
- Nenuostabu, kad pasitraukė. Aš tokių metų irgi greičiausiai nenorėčiau turėti su politika nieko bendro.
- Metai niekuo dėti, - nukirto profesorius. – Kai jinai išstūmė Esmės partiją į Olimpą, prasidėjo šios išbandymo valdžia etapas. Istorija byloja, kad šio išbandymo esmiečiai taip ir neįveikė. Būtent TAI ir buvo tas lašas poniai Veronikai. Jinai praktiškai padėjo ateiti į valdžią dar didesnei potencialiai korupcijai.
Dovydas paliko klaviatūrą ramybėje ir sužiuro į Rudkę.
- Jeigu mes laimėsime, tas pats išbandymas laukia ir mūsų, - užsimerkė Rudkė. – Jeigu jo neišlaikysime...

Konferencijų salėje ūmai paliko tylu it kape.
„Na tada tai bus visiškas pypiec“ – įsižiebė forume kažkurio lankytojo atsakymas.


2025 m. Kovo 16 d.
38 dienos iki rinkimų.
„SuperLietuva“  partijos būstinė.


Smarvydas niauriai peržvelgė monitoriuje mirgančius vaizdus, transliuojamus iš konkurentų būstinės. Dabar visi jo konkurentai tapo vienu. Nebeliko visų tų šimtų partijų su jų ambicingais vadukais, turinčiais kalnus kompromato. Buvo tik viena – Tiesos partija su savo transliacijomis. Visi kiti ūmai tapo nebesvarbūs.
- O gal ir mes padarykime, kaip jie daro? – suknerkė absoliučioje tyloje Šniaukštas.
Smarvydas lėtai atsisuko į jį. Rakštytė pakėlė galvą nuo popierių, Kęstuvas pamiršo savo nešiojamą kompiuterį su ataskaitomis apie DDOS atakų sėkmę.
Visi, kas buvo patalpoje, sužiuro į Šniaukštą.
- Kaip suprasti – „kaip jie“? – sušnypštė Smarvydas.
- Na... jie juk transliuoja viską iš savo būstinės. Gal ir mes įrenkime kokį kambarėlį, kur galėtume retsykiais susirinkti ir protingai kažką pakalbėti?
- Aha, o tu netyčia užsimirši ir imsi šniaukšti vidury transliacijos, - atsistojo vadas. Jo grėsminga figūra šiandien visus šiurpino kaip niekad anksčiau. – Arba pasakysi, ko nereikia sakyti. Arba iš viso – pakalbėsi kaip visada ir visi supras, kad esi durnius, kokių reta!
- Ėė! – pasišiaušė Šniaukštas.
- Palauk, sugalvojau, - mostelėjo į pavaldinį Smarvydas. – Man ką tik toptelėjo geniali mintis... Matai, Šniaukštai, juk sakiau – tu sugalvosi kokią nors nesąmonę, o tai savo ruožtu duos man genialią idėją. Brainstormingas – tai jėga!
Rakštytė neramiai sujudėjo kėdėje.
- Mums reikia savo konferencijų salę paversti realybės šou, - užsivedęs pradėjo Smarvydas. – Įrengsime tinklo kameras, užkursime galingą serverį ir išreklamuosime per televiziją, kad mes išeiname į viešumą. Kad visa mūsų veikla būstinėje bus transliuojama!
- Betgi čia mano idėja! – atsipeikėjo nuo šoko Šniaukštas.
- Nieko panašaus. Mano idėjos esmė yra ta, kad tu, mielas Šniaukštai, į tą patalpą nekelsi kojos, kad ko nors nepridirbtum. Su tavimi reikalai spręsis už kulisų, o ten mes sakysime tai, ką reikia pasakyti.  O, pala, dar viena idėja!  Manau, būtų ne pro šalį nusamdyti porą profesionalių aktorių su filosofiniu išsilavinimu. Jie galėtų ten žmonėms įvairius protingus dalykus sakyti...
- Pavyzdžiui? – kilstelėjo antakį Rakštytė.
- O tu dink man iš akių, negadinusi nuotaikos savo pesimizmu! – suriko Smarvydas. – Matai, kad aš dabar ant bangos?!
Rakštytė užvertė aplanką ir išėjo iš patalpos, dvigubai mirtinai įsižeidusi. Ji dar nebuvo pamiršusi ankstesnės nuoskaudos.
- Taigi, internetinės transliacijos, reklama, aktoriai, - patrynė rankas Smarvydas. – Kęstuvai, tu suorganizuosi man techninę dalį?
- Reikės kiek paspausti programų direktorių dėl reklamos bet, manau, viskas turėtų pavykti, - nusprendė neabejoti Kęstuvas, kuris dar turėjo smegenų ir jautė, kad idėja nėra pati geriausia.
- Šaunu. Aš pasirūpinsiu šou scenarijumi ir kalbomis, kurias turėsime ten sakyti. Rakštytės kabinetą paversime į repeticijų patalpas. Tu, Šniaukštai, tuojau pat išskrendi į Honkongą.
- O ko man ten...
- Komandiruotė darbo reikalais, jeigu kas klaus. O šiaip man nusišvilpt – gali ten ką nori daryti, kad tik būtų kaip pateisinti tavo nebuvimą eteryje.
- Aa... Na gerai, o kiek man ten sėdėti tame Honkonge?
- Iki rinkimų pabaigos.
- Kieeeek? – atvipo Šniaukšto lūpa. – Aš gi išdurnėsiu su tomis čiukčiomis! Ten net normalių kurvų nėra! Kaip aš...
- Vadinasi, nuspręsta, - trinktelėjo kumščiu į stalą Smarvydas. – Visi prie darbo! Kovalski, tu su Broniumi eikite, sutvarkykite konferencijų salę, kad būtų daugiau erdvės. Ir užsakykite daugiau šviestuvų. Viskas turi būti ryšku iki skausmo!

Į duris pabeldė.
- Kam ten ko?! – užbaubė Smarvydas. – Mes dirbame!
- Mes irgi, - tarpdury išdygo niaurios Žemgrobio ir Paukštvanagio fizionomijos. – Eime, Smarvydai, yra reikaliukas.
- Bet mes labai rimtais darbais...
- Tavo rimti darbai palauks, - numojo ranka Žemgrobis. – Mes rimtesnį turime. Yra pirmo ryškumo žvaigždė politikos padangėje ir mes ją dabar ruošiamės aplankyti bei nusipirkti. Tau geriau vykti su mumis.
- Kokia dar žvaigždė? – suraukė antakius Smarvydas.
- Girdėjai ką nors apie projektą „Ropolitikas“?
- Hmm... kažką lyg ir...
- Nieko tu negalėjai girdėti, nes tai ypač slapta informacija, - pašaipiai pertraukė Paukštvanagis. – Ją tik vakar išslaptino. Renkis, važiuojam. Ir pasiimk daug pinigų, jų reikės.
- Kas aš jums, kredito kortelė? – pasipiktino vyriškis.
- O kaipgi, - linktelėjo Žemgrobis. – Nesijaudink, pirkinys vertas kiekvieno cento. Gaila, mes tiek neturime, bet jeigu jau kooperuojamės, tai koks skirtumas, kas mokės?
- Mūsų duomenimis, tu vakar gavai slaptų įplaukų iš vieno garsaus, bet nenorinčio skelbtis asmens, taip kad mes tikri, jog piniginė itin pilna, - mirktelėjo Paukštvanagis.
Smarvydui beliko sugriežti dantimis.

- Tai kas per velnias tas Ropolitikas? – pravėrė jis burną, kai limuzino durys užsidarė.
- Ropolitikas, arba kitaip – Robotas Politikas – tai projektas, užsakytas dar gūdžiais 2013 metais, kai šalies politika buvo ne tokioje duobėje kaip dabar, - užsirūkė cigarą Žemgrobis. – Mes žinojome, kad ateityje bus tik blogiau, todėl slapta finansavome kai kuriuos dirbtinio intelekto tyrimus.
- Projektas užsilenkė, nes buvo prieitas aklagatvis, - trūktelėjo pečiais Paukštvanagis. – Nepavyko tinkamai sukurti dirbtinio intelekto, jis sakė tik tiesą, neatsižvelgdamas į aplinkos subtilybes, kada ta tiesa nėra visiškai pageidaujama. Žodžiu, projekto mes atsisakėme, tačiau visai neseniai paaiškėjo, kad tas mokslininkas  darbus tęsė patyliukais, niekam nežinant. Vakar mums paskambino ir padarė staigmeną – robotas sukurtas, jis veikia. O kadangi viskas buvo baigta jau be tinkamo finansavimo, tai už prekę teks sumokėti.
- Robotas politikas? – nepatikliai pakartojo Smarvydas. – Rimtai?
- Tyrimai parodė, kad žmonės labiau pasitiki automatizuotomis sistemomis, atsitiktinių skaičių generatoriais, sudėtingais algoritmais, bet ne kitais gyvais žmonėmis. Logiška būtų manyti, kad tas, kuris savo komandoje turės robotą politiką, pelnys milijonų žmonių simpatijas. O tai reiškia balus, sėkmingus rinkimus, Seimą ir milijonus išplautų litų. Manau, toliau nebereikia tęsti, ką, Smarvydai?
- Ir kiek tas genialus produktas kainuos? – visai be nuotaikos burbtelėjo šis.
- Na, ketvertą – penketą milijonų gal. Ne daugiau.
- Tu bent žinai, kiek alkoholikų už tokius pinigus galima pakreipti tinkama linkme? Kiek pensininkų palenkti į savo pusę?
- Smarvydai, būk realistas. Šiais metais mes esame tokioje subinėje, kad negalime sau leisti tokios prabangos – žmonių pasitikėjimo. Dabar kiekvienas šmikis išmano juodąsias technologijas, kiekvienas hakeris per pusvalandį gali sukelti ažiotažą internete arba parodyti, kokie mes lūzeriai. Stebuklas, kad mūsų TAS konkurentas tokių dalykų dar nepadarė. Ne. Mums reikia žmonių visiško atsidavimo. Iki paskutinės smegenų ląstelės.
- Ir tą padarys robotas?
- Taip. – visiškai rimtu veidu patvirtino Žemgrobis.
- Statistika niekada nemeluoja, kai mes neleidžiame, - pritarė ir Paukštvanagis. – Robotas bus TAS lemtingas posūkis rinkimų metu.
-  Gerai, - atsiduso Smarvydas. – Važiuojame pažiūrėti to stebuklo.
- Mūsų žmogus, - patenkintas linktelėjo Žemgrobis ir spustelėjo nuotolinio valdymo mygtuką. Limuzinas užsivedė ir ėmė važiuoti iš anksto įprogramuotu maršrutu. Jis visas savo vidaus paslaptis saugojo labai kruopščiai.



2025 m. Kovo 16 d. (tuo pat metu)
38 dienos iki rinkimų
Vilnius, nenustatyta vieta


- Na ir žmonių užsiveisė, ba, ba ir BA! – stoviniavo autobusų stotelėje babulencija Veronika. Jautė, kad kojos baigia sustirti nuo vaikščiojimo, o jaunimas buvo užėmęs vienintelį suoliuką. – Ir tai vadinasi mūsų tautos ateitimi. Ba ant tokios ateities! Bilietų kainos kaip pas vokiečius, autobusai kaip pas vokiečius o tvarka lietuviška. Komedija ba!
Susidomėjusi viena akimi žvilgtelėjo į milžinišką plakatą ant pastato sienos, kuriame žvilgėjo lakuotas kažkieno snukis, kviečiantis balsuoti už sąrašą nr. 753.
- Nelaimėsit jūs rinkimų, babausiai! – burbtelėjo daugiau sau.
- Kodėl? – susidomėjo šalia stovėjęs vyras madingu kostiumu.
- Kas kodėl? – karktelėjo babulencija.
- Jūs išreiškėte pesimistišką požiūrį į šį sąrašą. Kodėl? – maloniu balsu pasiteiravo vyriškis.
- Nieko aš neišreiškiau, - apsimetė kvaišele Veronika. – Aš tik šiaip...
- Aha... O sakykite mieloji, už ką balsuosite per rinkimus? Gal galėčiau jums rekomenduoti mūsų...
- Ai, nereikia, - numojo babulencija. – Jau žinau. Man anūkas sakė, kad balsuočiau už šitą... aną... kaip jis ten...
- Sąrašą numeris šeši šimtai trys? – viltingai paklausė vyras.
- Nee, pala... a – va, prisiminiau! Sakė balsuoti už Briusą Ly!
Apstulbęs vyras pasikasė pakaušį.
- Tą patį Briusą? Karatistą? Aktorių?
- Aha. Tą patį. Sakė, jis vienas atstoja visą partiją ir yra nenugalimas.
- Bet ponia, jis juk miręs.
- Va būtent! Vadinasi, nieko blogo ir nepadarys, net jeigu bus išrinktas! Idealus kandidatas!
Babulencija įšoko į autobusą ir dingo vyriškiui iš akių. Autobusas vokiškai atsiduso ir pajudėjo iš vietos.

Kurį laiką vyras su kostiumu virškino negailestingą tiesą, tada lėtai išsitraukė telefoną ir išsirinko pirmą numerį iš sąrašo.
- Man atrodo, ką tik mačiau ponią Veroniką Nugalėtienę autobusų stotyje, - pasakė jis kažkam, kas tykojo kitame ryšio gale.
- O kas ji tokia? – paklausė tas kažkas.
- Šešioliktųjų politikos guru... Kliamba, jūs iš viso kuo nors domitės? Pagūglinkite!
- Ak, ŠITA Nugalėtienė?! Jinai Vilniuje?
- Juk sakiau – ką tik mačiau. Įšoko į autobusą, kuris juda link Žvėryno. Ką darom?
- Nežinau, reikia gerai pagalvoti. Tai svarbus įvykis visiems, laikyk liežuvį už dantų. Ir važiuok skubiai į štabą... Palauk. Kur tu sakei, tas autobusas juda?
- Žvėrynas...
- Kliamba, Juozai, tu bent žinai, kieno štabas yra Žvėryne?!
- Mano žiniomis, ten mažiausiai tuzinas štabų iš visokių šūdparčių. Ką tu...
- Ten yra „Tiesos Partija“! Vienintelis logiškai įmanomas pasirinkimas tokiai personai!
- Velnias! Tu manai, kad ji su jais…
- Jeigu jinai su jais, tai viskam galas. Tučtuojau pasek tą autobusą ir žiūrėk, kurioje vietoje Žvėryne jinai išlips! Ir kai išlips, skubiai papuršk jai į nosį preparato A. Toliau žinai ką daryti.
- Dėl Dievo meilės, ar tikrai būtina naudoti tą šlykštynę?
- Juozai, čia ne tas atvejis, kai reikia debatų! Arba darai, arba skrisi į istorijos sąvartyną pirmiau nei mes!
- Okėj, einu daryt, - nusivalė prakaitą Juozas su kostiumu. – Iki.
Skubiai pribėgo prie savo automobilio, atidarė bagažinę ir patikrino, ar flakonas vis dar guli savo vietoje.  Preparatas A buvo itin slapta juodųjų technologijų priemonė, aukai sukelianti nevaldomą atsidavimą ir lojalumą pirmam pamatytam skaičiui. Tokio riboto poveikio priemonė buvo itin saugi naudoti prieš mases, nes išskyrus skaičiaus meilę, nepasireikšdavo niekaip kitaip. Labai mažai žmonių žinojo apie tokį dalyką ir praktiškai visi jie buvo mirę.
Juozas persižegnojo ir uždarė bagažinę.
- Atsiprašau, jūs atstovas? – užkalbino jį mergina su itin kvailoka šypsena veide. – Man labai patiko jūsų reklama, tikrai! Tokia čiotka, nū tokia super, kad jūs žinotumėt...
- Ačiū, jūs labai maloni, - suprakaitavo Juozas.
- Bet nū tokios reklamos tai jūsų konkurentams tik pavydėti ir pavydėti, nū tokia čiotkai čiotka pasirodė!
- Taip taip, žinoma! Balsuokite už mūsų numerį, už Briusą Ly ir viskas bus gerai!
Jis įšoko į automobilį ir užvedė variklį.
Tik apsisukęs suvokė, ką pasakė.
„Ta babulencija – tikrų tikriausia juodoji technologija ant kojų! ” – nusipurtė Juozas. – „Už Briusą Ly... Eina peklon! ”


2025 m. Kovo 16 d. (po dviejų valandų)
38 dienos iki rinkimų
Vilnius, visiems žinoma, todėl mažai tikėtina vieta


Smarvydas nusivalė švarius batus į nešvarų kilimėlį ir žengė į siaurą prieškambarį. Namo viduje buvo tamsu, langai kruopščiai uždangstyti storomis užuolaidomis, o lempos išsuktos.
- Štirlico slėptuvė? – pabandė atspėti jis.
Į jį atidžiai spoksojo dvi didelės, prie tamsos pripratintos akys. Jų savininkas it vaiduoklis išplazdėjo iš už svetainės durų.
- Jūs – Smarvydas? – tyliu balsu paklausė jis.
- Aha, aš, - atsiliepė šis lygiai taip pat tyliai. – O čia...
- Žemgrobis ir Paukštvanagis, žinau, - sušnabždėjo žmogus. – Aš esu Stasys.
- Oho, - tarė Smarvydas. – TAS Stasys?!
- Ne, kitas... Prašau čionai, paskui mane.
Jis pravėrė duris ir parodė į laiptus, vedančius į rūsį.
- Tai kad ten tamsu lyg šiknoj... – suabejojo Smarvydas.
- Taip tik jums atrodo. Tamsa yra kelių rūšių. Tamsi, itin tamsi, aklina, pusiau tamsi, beveik tamsi ir vidutinė. Tai štai, ten yra šviesiau nei vidutiniškai tamsu. Pamatysit.
- O kodėl mes taip šnabždamės?
- Patikėkite, taip tik jums atrodo. Iš mano pozicijų žiūrint, jūs riaumojate lyg skerdžiamas lokys.
- Tu matai, - nusistebėjo Smarvydas, tačiau nusekė Stasiui iš paskos. Jam už nugaros stenėjo Žemgrobis su Paukštvanagiu.
- Nekreipkite dėmesio į netvarką, - atsiprašė Stasys. – Aš nepasiklojau lovos po nakties. Rūsyje daug mažiau gatvės triukšmo, suprantate...
- Tai kad aš nė velnio nematau, - pasiskundė Smarvydas. – Čia tikrai tamsiau nei normaliai! Daug tamsiau! Gal galite uždegti šviesą?
- Na... taip, tuoj, palaukite.
Nepatenkintas Stasys sukrebždėjo tamsoje, netrukus įsižiebė nedidelė lempa ir tapo vos vos šviesu.
Pats mokslininkas buvo užsimaukšlinęs suvirintojo akinius.
- Man hiperfotozė, - pasiteisino jis. – Vykdžiau eksperimentą su vaistais, kurie padeda matyti tamsoje. Deja, eksperimentas nepasiteisino – efektas negrįžtamas ir neturi jokių priešnuodžių.
- Ak, - užjaučiamai palingavo Smarvydas. – Tai ir girdite gal dėl to labai gerai?
- Ne dėl to, bet panašiai, - trūktelėjo pečiais Stasys. – Kitas eksperimentas buvo... žodžiu, ilga istorija. Jūs juk dėl roboto čionai atvykote?
- Aha, - sušnabždėjo Smarvydas. – Tikiuosi, bent robotas bus pavykęs?
- O taip, - palingavo galvą mokslininkas. – Kas jau kas, bet robotas tai tikrai pavyko. Man tik su chemija nesiseka. Prašau čionai.
Jis parodė į aukštą, audeklu aptrauktą daiktą, pastatytą vidury rūsio. Kai priėjęs nutraukė dangalą, trys politikai pagarbiai įsistebeilijo į žėrintį metalo šedevrą, kuris turėjo tapti jų buksyru į sėkmę.
- Pirmasis pasaulyje robotas – politikas su branduoliniu reaktoriumi, - sušnabždėjo Stasys. - Daugiau niekur tokio negausite!

2012-10-03 09:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 22:54
Mylista sutinka su viskuo
Gmite, kaip visada, lengvai svaistosi vienetais. Būtų įdomu, jigu pabandytų pati nors vieno puslapio siužetą parašyti.

Sumanymas didelis. Pagirtina, kad bandoma rašyti už masinių rašykų temų.

Perskaičius toks įspūdis, kad Aurimazas įsišovė pats sau į koją. Intencijos, nebejoju, geros - pašiepti rinkimų ir partijų balaganą, korupciją, juodasias technologijas. Bet tonas toks, jog atrodo, kad nėra pagarbos pačiai demokratinei santvarkai.

Berods Čerčilis sakė, kad demokratinė santvarka yra pati blogiausia, jeigu neskaityti visų kitų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-14 02:30
NOGAME
Babulenciją Veroniką užskaitau, bet nežinau ar verta parodijuoti LT politiką- savotiškai liudna tema.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-05 23:25
Zefyra
šiaip jau politika nesidomiu, bet šitas komedijinis kūrinukas užkabino :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-03 23:07
ieva3003
Taip įsijaučiau, kad akimirkai net užmiršau už ką buvau nutarus balsuoti :)
Ne tik įdomu ir linksma, bet ir aktualu, laukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą