Pamastymas sulaukus 22...rami ir nuoširdi mintis...

Klevo lapas tyliai leidžiasi, linguodamas i šalis, pavargęs, pasenęs. Saulės spinduliai jo jau nebedžiugina ir rasotos žolės prieglobstyje, kartkartėmis pajudinamas vėjo, jis amžinai užmiega.  Jo lemtis aiški, kaip ir mūsų visų.  Tu esi lapas. Gyvenimas tik vienas, tik vienas patyrimas – viskas. Nesvarbu, kad ir kaip jį benugyvensi, jis yra vienintelis toks - tavo kūrinys, tad pasijausk menininku ir niekada nelaikyk savęs. Džiaugsmas, kančia, nerimas, jaudulys, baimė, pyktis ir visos kitos emocijos tik puoselėja ir ugdo tave. Tu gimei švarus, kaip popieriaus lapas. Baltas, nesuteptas ir nesuglamžytas gyvenimo, tačiau kiekvienas įrašas, nesvarbu ar raudonu, ar juodu - mėlynu ar kitos spalvos tušinuku;  tavo gyvenime yra svarbus. Kiekvienas, kuris skaitys tave paėmęs riebaluotomis rankomis ar prieš tai jas kruopščiai nusivalęs, nesvarbu ar skaitys tyliai, ar garsiai šaukdamas ir spjaudydamasis ant tavo lapo - kiekvienas paliks pėdsaką. Kiekvienas neatsargus skaitytojas, išsiblaškęs ar tiesiog tavęs nevertinantis, savo rankomis ar nevikriomis alkūnėmis;  tave glamžys. Tavo vientisas grožis trūkinės, atsiras vietų, kurios bet kada gali plyšti. Tada tu atsirinksi savo skaitytoją, nors, tikriausiai, rašyti nesugebėsi uždrausti niekam -  tai ne tavo jėgoms, tačiau, atsiras žmogus ar žmonės, kurie korektoriumi visą tai, kas parašyta žeidžiančio ir skaudaus pabandys užtušuoti.