Toli

Savo draugui linkim gero,
Taip nusibaudžia naktis,
Tavo šimtamecio karo,
Nuožulni akmens smiltis.

Mūsų durklais išbadyta,
Kliba seno namo atbraila,
Ka gi mums dabar sakyti,
Gal jau mirs tava tyla.

Geležinio plugo širdį,
Taip stipriai plėšo vienuma,
Gal paimkim ir išarkim,
Su savo širdgėlos žaizda.

Nebereikia tavo sapno,
Nebereikia tavo miego,
Ką jau mes dabar padarėm,
Neužbūrėm savo slėnio.