Tik nesakyk

Gražus mėnuli, rudenio tamsoj įkritęs,
Tu — nuostabus stebuklas virš galvos esi,
Tik nemeluok,
Kad savimi švieti.
Paglostau per tave Saulelę didžią,
Tą žvaigždę degančią savy...
Kažkas kažkur galbūt labai toli
Va šitaip mūsų Žemę mato
Ir panašiai, kaip aš:
Tik nesakyk, stebukle,
Kad savimi švieti.