Noriu gyvenimo kitokio. Noriu, kad jame aidėtų varpai, kad tvyksčiotų šiaurės pašvaistės, kad retkarčiais galima būtų išgirsti erelio klyksmą. Noriu matyti degančius laužus, noriu girdėti gyvai dainuojančius balsus, o ne vien tik matyti įšalusius skaidriame lede veidus. Vienoje rankoje pro pirštus teka auksas, kitoje — laikas. Sidabro vėrinys nukrenta į vandenį ir sudūžta. Vėtros siaučia po kalną, ant kurio stovi minia vaikų protingais veidais. Žaibo tvyksniai nušviečia baltą odą tarp juodų drabužių…
Noriu gyvenimo kitokio. Pasimetusio tarp lapų, laiko nesergstimo. Noriu žvelgti pro stiklo šukę ir matyti spalvas, o ne tik pilkumą ir bespalviškumą. Pro langines į tamsų kambarį įsiveržia spinduliai ir primena dirbtinai tamsai, kad jau diena…
Vėjo šnarėjimas tarp aukštos žolės ir lengvi žingsniai. Kažkur iš žemės strėle iššauna vieversys ir sutrikęs pakimba ore. Nustebę juodi angliukai stebi baltą ilgaplaukę būtybę, pasislėpusią tarp žolių ir paslapčia žiūrinčią į laukinius arklius, besiganančius slėnio gilumoje.
Griaustinis sudrebina erdvę, arkliai sužvinga ir pasibaidę nulekia tolyn, į kitą slėnį.