Yra kapai,
Kurie it rąstai akyse.
Seneli, tu nepyk,
Apie tave čia nekalbu,
Čia aš apie senelį draugo.
Užgeso žvakė patvory,
Į kapines nebeįėjus,
Ir smėlis užbėrė akis —
Esą, bedievis.
Ir augo dar ilgai pušis,
Tačiau ir ji ne amžina.
Bedievi mielas, pasakyk,
Kaip gyveni danguj
Be Dievo.
Jaučiu, kad vėl kartu su pušele
Ir man smagu išmeti rąstus iš akių.
......................................................
Žaliuokit, oškite aukštai gražiai
Su mano draugo seneliu...
Tai ne jį atstūmė beviltiškoji bažnyčia, tai senelis ją atstūmė. Gaila, kad, tikriausiai, visi baigę arba vidurines, arba gimnazijas, bet neturi ir nejaučia dieviškosios GAMTOS pažinimo jausmo ir jėgos. Kurgi slypi Gamtos mokslo jėga, jeigu ne visi sugeba ja džiaugti? Ar gal ne visi tiki biologijos, matematikos, fizikos, geografijos ir astronomijos skelbiamomis tiesomis, ar ne visi pritaria Kepleriui, Galileo Galilėjus ir daugybė kitų?..
Tokio senelio jutimine drąsa reikia džiaugtis, bet ne verkšlenti. Senelis nenori būti mistiniam danguje, jam geriausiai jaustis dieviškosios GAMTOS glėbiuose ir amžinybėje.