Ūmai ir vėl jaučiu,
Giliai į vandenis išėjęs,
Ir vėl laivai povandeniniai siunčia tiesą —
Žinau, tos suspaustos erdvės tarp plieno
Negaliu tikėtis,
Bet sielą degina atsiminimai.
Ir nors ten melo niekada nebuvo,
Dabar jis man įsiperša į burną —
Užmerktomis akim,
Apsikabinęs vandenynų tolius,
Paglostau mirtį
Su nesugrįžusiais iš jos
Ir Viešpačiui aukštam dėkoju,
Kad nerandu Seriožos Baravojaus ten.
Pabūkime, Serioža, pagyvenkim,
O melas net ir šitą mano bjaurastį
Kaip laivas vandenyną iškentės...