iš sąsiuvinio apie Skraidymą

<...>
mėlyna žiogė
vilkdama didelį spenį
pasimeldė dievui
ir suvyniojusi savo karmą
pasidėjo po galva
įsiropštus į karstą

mano galvos inkilas tapo pilnas
bergždžioje akyje radosi šviečiantis purslas
kojos supančiotais žingsniais
parklupo ramunių pievoje

jos centre
angelų mandaloje
klūpėjo Vyras
o Jo kojomis šliaužiojo
sraigės
palikdamos kraujo vėžes
marmuro odoje

dešinėje rankoje Jis laikė apuoką
kairėje - sviesto pagalį

Sapno sultį išgėrusi
ėmiau jausti Jo Dykumą
ir Mėnulio dulkėmis
tarp šunų lojimo
apsikojau...

piršto raukšlelėmis ėmė ropštis
(nelyginant kopėčiomis)
mažytė mergaitė
kauzalinio stiklo lėlytė
ir nuo staigaus mano judesio
subyrėjo į plaštakių purslus

per Jo petį permestas plaukų ruožas
kaip slibino vyzdys plėtės
ir virtęs į storą gyvatę medaus
smaugti pradėjo
Jo kaklo kaulą tvirtą

iš gyvatės burnos ritosi
gėlią sultys
ir krešėdamos į pumpuro rutulius
krisdamos žemėn
virkdė žoles
bei kojas Jo žudė
<..>