Sakėpasakė paskalą sekė apie savus kaimynus, jų tankiai sužėlusius krūmynus, kirviais kapojamus miškus, vienodo derliaus nualintus laukus.
Labai sodriai jinai kalbėjo, saldžiu balsu suokė ir nuolatos čiulbėjo. Ėjo per kaimą ir visiems vis guodės, kokį kas kada pasakė jai žodį.
Matė nematė, kas nusičiaudėjo ne vietoj, netyčia... Vienas ne taip perėjo per nuosavą gryčią... Kitas netiesiai tyčia savo bulves akėjo... Trečias ne ta ranka žirnius sėjo... O ketvirtas visai nepataikė į koją, kai per nuosavą įlytą dirvą klampojo... Tas penktasis jos derlių kreiva akim nužiūrėjo...
Vieną rytą ji matė vyrą su ragais, o paskui moteriškę ilgais nagais... Nors pati nė kiek ne geresnė buvo, bet savęs nematė, tik kiti užkliuvo... Žodžiais kaip grumstais svaidės ir tiktai žiūrėjo, kas ką pasakė, tam dar dvigubai nuo savęs pridėjo...
Žodžiais užmetė, žodžiais ataudė... Žodžiais kaimynus smerkė, kitų žodžius gliaudė...
Ana tenai vienas pamiškėj gyvena... O kitas per greitai be laiko paseno... Viena be vyro vaikelį turėjus, kita be vestuvių mergose pradėjus... Trečia susidėjus su anuo gyvena, o ši, ketvirtoji, gviešias turto senio...
Va, žiūrėk, kaip anas susikūprinęs eina... O jo išrinktoji ilgai bernus mainė...
Įdomu, kiek tas nagas į kojinę žalių prisikišęs... Kad neužmirštų, kiek turi, ar bus mazgelį užrišęs...
Tiktai tie jos žodžiai į nieką pavirto, nes ilgai šnekėjus liežuvį pakirto...