apie piemenėlę
seniai užmiršto medžio šaknimi
tapo dalim ir mirtinai tylėjo
vėjo bangos
pagirdė aveles pavalgidino
piemenėlę pagerbė minute tylos
jungtys
prisiminus pamirštą detalę
kaip gera
kada tyla
kai prisukami paukščiai iš burnos
žemyn galva sminga
į niekur, nebelieka
vaikai anūkai
rudens vakaras anapus gatvės
lango rėme
senutė
jos akyse matos
išlyginti išbalinti kalnieriai
jos galvoje girdisi
juokas