Ačiū

Tu, Eilėrašti, vyriškas. Ačiū.
Be sarmatos,
Be atidos,
Kad manęs nenuskriaustum.
Nejutau, kai į kalnus išėjęs,
O kalnai greit užgriuvo
Su viltim, su Dievu, atminimais gerais,
Net, mielasis, atrodo — ir tu su manim.

Ak, kaip greitai į vakarus leidžiasi laikas,
Tačiau saulė aukštai virš galvos,
Kad šešėliai juodi nekristų nuo manęs...
Būk, laimingas, būk drūtas, broleli,
Net tuomet, jei sugrįžt iš kalnų negebėsiu,
Tik prašau — nors nedaug, nors kartelį
Nuklyski apvaikščioti Šklėrių
Ir pranešk,
Kad ne kūnas pakelia kalnus—
Kalnus kelia dvasia.

Girgžda smėlis tarp mano dantų,
Nors dantų jau neliko...