Oranžiniai suolelio kraštai

Oranžiniai suolelio kraštai,
Atsilupusių dažų nuspausti,
Per dešimtmečius matę nemaža,
Susimąstė.
Prisiminė matytas žvaigždes,
Vėl kylančias ir vėl krentančias.
Kalbantys ir naršantys
Savo atminties gatvelėse,
Prisiminė romantiškus vakarus,
Raudonas žvakes, saulės laidą,
Putojantį šampaną, sudužusias taures. . .
Prisiminė ošiančius lapuočius,
vėlų rudens vakarą metančius
geltonus, raudonus, žalius,
tamsius ir šviesius lapus.
Prisiminė išgalvotas svajones,
Kurios išsipildė, nors ne visos.
Visos svajonės kaip tekanti upė
Plaukė, paskendo ar išsigelbėjo.
Laužo liepsnose pasirodė veidas. . .