Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nevykėlio sugrįžimas namo

                                                                                      Istorinė fikcija

Kauno oro uostas. Toks mažytis palyginus su pasaulio oro uostais. Sėdu į užsakytą automobilį. Grįžtu namo. Nebuvau čia nepamenu jau, kiek metų. Dešimt? Dvylika? Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog pamečiau skaičių. Kai išvažiavau iš Lietuvos, teturėjau kelis šimtus litų ir kuprinę.  Šiandien mano vardu užsakytas automobilis į Darbiškius. Viską apmoka kažkas, kam moku pinigus už kelionių ir susitikimų organizavimą. Dieve, net nežinau, kas šį malonų vairuotoją, kalbantį rusišku akcentu, nusamdė. Jis toks malonus ir nuoširdus žmogus. Sako, sėskit į galą. Atsakau jam, noriu prieky sėdėt, kad maloniau būtų bendrauti. Tas nusišypso ir kalbam taip sau pakeliui į Darbiškius bevažiuodami. Pasirodo, jau dvidešimt metų vairuotoju dirba. Klausiu jo, kaip sekasi. Anas man atsako, kad kaip čia gali sektis Lietuvoj begyvenant. Sakau jam, kad Lietuvoj ne taip jau ir blogai. Papasakoju tam maloniam vairuotojui, kaip kažkada dirbome tokiame niūriame Glazgo sandėlyje su dar trim lietuviais. Pasiteiravo manęs, kiek užsidirbdavau. Palyginę nusprendėm, kad Lietuvoje dirbdamas vairuotoju jis už mane šiek tiek daugiau gauna, bet kai pavertėm svarus litais, susimąstė. Susidomėjau, kodėl dar pats neišvažiavo į užsienį dirbti, bet anas nuo klausimo išsisuko klausimu: o kodėl aš pats iš oro uosto važiuoju? Juoktis pradėjom. Gerai paklausė. Sakau jam, kad namuose nevykėlis buvau. Nenorėjau, kad suprastų: toks nevykėlis, kaip ir tu dabar pagal savo algą. Prisipažinau, kad nesisekė man čia. Nepritapdavau. Jis susimąstė. Nustebo, kaip galima namie nepritapti. Sakau, labai lengvai. Karma bloga. Nežinau. Likimas. Nelemta man buvo čia ko gero. Mano kompanionas net šyptelėjo pareikšdamas, jei ką, čia visi taip galvoja. Negaliu ginčytis, pripažinau.

Kažkur pusiaukelėje tarp Kauno ir Darbiškių nutilom. Ilgai žiūrėjau į ekrane besikeičiančius vaizdus. Iš krepšio išsitraukiau seną, bet dar puikiai veikiantį FED fotoaparatą, kurį prieš daugybę metų gavau dovanų iš geriausio draugo. Nemačiau visą amžinybę. Įdomu, kaip jam dabar sekasi? Praėjus metams po išvažiavimo, parašiau laišką. Paklausė manęs, ar viskas gerai, ką veikiu? Atsakiau, gerai man viskas. Gyvenu po truputį. Fermoj avis kerpu, pieną geriu, duoną valgau. Gyvenimas gražus. Klausė manęs, ar ten labai sunku? Ar nepasiilgstu namų? Kada grįšiu? Jis gi pats žino, kaip ten būna. Metus Berlyne mokėsi ir dirbo. Kai išvažiavau iš Vokietijos, daugiau jam neberašiau, niekam nerašiau, kad nežinotų, kur esu. Niekam per daug ir nerūpėjo.

Kai dar mokiausi mokykloje, pamenu, jog niekas manęs nemėgo. Nė vienas vaikas mano kieme manęs nemėgo. Turėjau daug priešų ir vos kelis draugus, kurie laikui bėgant taip pat pamažu dingo iš mano gyvenimo. Atrodo, stengiausi būti geras ir linksmas, tačiau iš gyvenime sutiktų žmonių šilumos pernelyg daug nesulaukiau. Kartais galvodavau, ar nebūsiu atkeliavęs čia iš kitos planetos? Tiek daug svetimų. Kartais net per daug.

Turėjau čia meilę. Turėjau ne vieną ir ne dvi. Bet nuolat tos meilės pasibaigdavo kumščiu tarpkojyje. Ko gero lietuviško temperamento moterys man amžinai liks mįsle. Gal tai visų moterų bruožas? O gal tik... mano yda? Paskutinė meilė, kuri ko gero ir paskatino išvažiuoti. Kristina. Toks jos vardas. Mokykloje visuomet sėdėdavom viename suole. Padėdavau jai su matematika, ji man - su istorija. Atrodo, buvome geriausi draugai, bet kai tik susikaupdavau pasakyti, kad noriu būti daugiau nei draugais, pamatydavau kažkokio atsitiktinio bičo kompanijoje, ir visas noras kaipmat atslūgdavo. Delsiau tol, kol galop į mokyklos pabaigą ji susidraugavo su tokiu Povilu Morkausku. Anas žaidė krepšinį, nešiojo gražiausius rūbus, jo tėvai buvo turtingi, turėjo daug pažįstamų įvairiuose darbuose. Morkauskas vairavo nuosavą automobilį, turėjo sodybą prie ežero ir užtikrintą ateitį. Žodžiu, turėjo daugiau nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Buvo kur kas išvaizdesnis bei tvirtesnis už mane. Tuo metu man prasidėjo brendimas, todėl atrodžiau taip, lyg veidas būtų pakliuvęs po tarka. Juokingiausia ir keisčiausia, jog mes ir toliau išlikom draugais, žinoma, kol baigėsi mokykla ir mūsų keliai laikinai išsiskyrė.

Vėliau turėjau galimybę ją vėl pamatyti. Kai krausčiausi į Vilnių. Tuo metu dirbau telefonų kompanijoje konsultantu. Pajamos buvo itin menkos, tačiau su keliais draugais nusprendėm išsinuomoti butą Vilniaus centre. Buvau pirmakursis politikos mokslų institute. Ji tuo metu irgi mokėsi Vilniuje, gyveno kartu su juo. Anas užsiėmė mašinų sportu. O aš mokiausi groti gitara. Labai užsispyrusiai mokiausi.

Atsitiktinai įbėgom vienas į kitą Vokiečių gatvėje ir pasikviečiau ją į namus, kuriuose dar tik įsikūrinėjom. Mano draugai tuo metu buvo išvykę, todėl butas netoli Užupio liko laisvas savaitgaliui. Pamenu, kaip ilgai kalbėjomės. Kristina žudė mane pasakodama, ką dabar veikia jos „mylimasis“, kiek trofėjų turi, kaip jam ploja girti sirgaliai, kokią gerą mašiną gavo dovanų iš tėvo. Po kurio laiko man tai nusibodo ir paklausiau, kaip JAI sekasi, ko JI gyvenime siekia. Susimąstė. Lyg ir norėjo pasipasakoti apie kažką gilaus, tačiau po kurio laiko tiesiog nusprendė man pasigirti, jog meta mokslus ir stoja į kažkokį ekonomikos universitetą Danijoje. Galiausiai atėjo akimirka, kai po kelių taurių vyno sėdėjom atšliję į sieną vienas šalia kito ir uždėjęs ranką jai ant peties pasakiau, kad visą tą laiką ji man LABAI patiko. Keista. Pabijojau ištarti žodį „mylėjau“, nes visuomet turėjau abejonių, kaip galima žinoti, ar šis žodis nėra vartojamas perdėtai? Ko gero turiu problemą apsibrėždamas, kas yra meilė. Ko gero turėjau nemažai problemų, susijusių su meile. Net tą paskutinę akimirką kažkodėl bijojau to, kas po kelių sekundžių ir įvyko.  Ką manot ji atsakė? Kiekvieną normalų vyrą tokia reakcija greičiausiai būtų išvedusi iš proto. Ji nusijuokė ir pasakė man, kad padauginau vyno. Jos atsakas buvo toks, lyg tai, ką jai tą akimirką pasakiau, buvo kažkoks girtas juokelis. Atrodo, lyg mano žodžiai, jos gyvenime tuo metu neturėjo jokios rimtos reikšmės. Normalus žmogus, ko gero, būtų pašėlęs ir pradėjęs viską aplinkui save daužyti, tačiau aš išlikau šaltas ir kažkaip kvailai prisidėjau prie viso to absurdo spektaklio: nusijuokiau ir baigiau gerti vyną. Palydėjau ją iki stotelės. Taip paskutinį kartą ir matėmės.

Vėliau tą vakarą dar sulaksčiau iki parduotuvės ir nusipirkau kelis butelius vyno. Nusirūkiau, prisigėriau ir apsivėmiau. Kitą rytą iki pietų neišlipau iš lovos, galvojau apie savižudybę. Apsvarstęs visus už ir prieš, nusprendžiau, kad neturiu kiaušų nušokti nuo daugiaaukščio ir susilaužyti visus kaulus, be to, jaučiau, kad mano gyvenimas nevertas kęsti šios beprotybės. Pagalvojau, kad gal iš tikrųjų man čia ne vieta. Galbūt iš tiesų neturiu dėl ko čia pasilikti, jei viskas aplink eina velniop. Mokykloje mokiausi prastai. Politiką studijavau tik dėl to, kad man pinigų davė senelis, kuris baigiant pirmą kursą pasimirė ir likom tik mes su mama. Mūsų mylimas senolis paliko mums dar šiek tiek pinigų, tačiau jų neužteko susimokėti už tolimesnes studijas ir pragyventi vienu metu, todėl padirbęs iki antro kurso turėjau mesti mokslus. Motina nedirbo. Kartais, jei pasisekdavo, buvę jos bendradarbiai paprašydavo prižiūrėti vaikus. Taip buvo iš ko susimokėti mokesčius bei dar kartais pavalgyti. Niekada nenorėjau tokio gyvenimo.

Gerai nepažinojau savo tėvo. Žinojau tik tai, kad jis kažkur egzistuoja. Kažkur Darbiškių pakrašty. Keisčiausia ko gero yra neturėti tėvo. Ne. Keisčiausia yra jį turėti, bet su juo negyventi. Toks paprastas ir keistas mano gyvenimas. Dvidešimt dveji metai mano akyse jis buvo vis toks pats. Girtuoklis, nevykėlis. Kartais susimąstydavau, kiek tokių supertėvų gyvena pasaulyje? Kas trečias mano pažįstamas (-a) turėjo tokį supertėvą, kurį matydavo arba per šventes arba išvis nežinojo, ką anas veikia. Kai buvau dar visai mažas, nesupratau, kodėl mano tėvas darbe praleisdavo po kelias dienas. Kai paaugau, motina man pagaliau paaiškino, jog su mumis jis niekada negyveno. Tuomet man pasidarė keista, nes, kiek žinojau, tėvai paprastai gyvena kartu, bet ko gero ne mano šeimoje. Mano motina tuo metu buvo labai sutrikusi, o aš nieko neįtariau, tik vėliau supratau, bet iš esmės tai nieko pakeisti nebegalėjo. Mano tėvas visuomet buvo nevykėlis. Kartais pagalvodavau, koks nevykėlis tuomet buvau aš. Gal tai tėvo genai? Tuomet trankiau kumščiu sau į krūtinę ir sakiau, jog  mieliau išprotėčiau nei vieną dieną atsibusčiau toks, kaip jis. Anas turėjo kitą moterį ir sūnų. Mano tėvai niekada nebuvo susižadėję.

Buvau nesantuokinis. Ko gero atėjau į šį pasaulį netyčia. Galimas daiktas, jog iš jo taip pat kada nors iškeliausiu netyčia. Galimas daiktas, esu, nes to kažkada labai norėjo mano motina. Bet ne tėvas. Nežinau, kur dabar jis yra, nežinau, gyvas ar miręs, sveikas ar ligotas. Jei vieną dieną sužinočiau, kad mirė, būtų gaila. Gaila, kad taip niekad ir nepasakė man nė vieno mielo žodžio. Anksčiau, kai dar buvau paauglys, skambindavo ir ateidavo pasimatyti, bet tuomet jau puikiai pažinojau savo tėvą; jau buvau išvydęs, koks jis žmogus. Visuomet išgėręs, visuomet nesurišantis sakinio, apgailėtinas. Keista, bet kaskart jį pamatęs susigraudindavau, bet ne todėl, kad jį mylėjau, o todėl, kad suvokdavau, kokiame pragare esu.

Toje vietoje, kur turėtų būti šilti jausmai tėvui - kažkokia tuštuma. Kai pagalvoju, kiek daug gyvenimo akimirkų man reikėdavo tėvo paramos ir vyriško žodžio... Motina iš paskutiniųjų stengėsi atstoti abu tėvus. Ir turiu pasakyt, ji puikiai pasistengė. Džiaugiuosi. Man patinka moterys. Pats ko gero dabar esu moteriškesnis. Bet moterų vis tiek nesuprantu. Kodėl jos renkasi tokius supuvusius vyrus? Esu girdėjęs tokią gerą mintį apie vaikus: jie ne patys renkasi atėjimą į šį pasaulį, todėl iš esmės yra tėvų atsakomybė. Abiejų tėvų. Žinoma, praktikoje tai vis kažkaip neprigyja. Iš tėvo pusės paveldėjau daug kompleksų ir supuvusius inkstus. Labai daug blogų dalykų organizme gavau būtent iš tėvo - ne paties sveikiausio žmogaus. Tai sužinojau kažkada atlikus tyrimus vienoje Belgijos klinikoje, po to, kai bandžiau prisigerti vaistų ir užmigti. Kartais norėdavau būti kažkuo kitu. Kažkuo, kas stovi toli nuo viso šito jovalo. Norėjau būti pasirinkęs neateiti į šį pasaulį.

Kodėl tuo metu mano sąmonėje buvo tiek daug neapykantos?  Šiandien noriu pamatyti jį. Savo gyvenimą apverčiau aukštyn kojomis. Noriu pamatyti savo nevykusį tėvą. Noriu, kad jis pamatytų, kokiu žmogumi tapau. Kokiu jis niekada nebus. Noriu pamatyti Kristiną, pasižiūrėti, ar ji gyvena laimingą gyvenimą su tuo biču iš mokyklos. Noriu pamatyti motiną. Žinau, kad ji turėtų gyventi gerai. Anonimiškai siųsdavau jai pinigų. Manau, ji puikiai žinojo, nuo ko tie pinigai. Žinojo ir greičiausiai nujautė, kad man viskas gerai. Noriu pamatyti visus tuos žmones, kurie man padėjo, o ypač tuos, kurie sukėlė daug skausmo mano gyvenime. Vyliuosi atleisti jiems tikėdamasis, kad jie pasikeitė, kad išaugo geresniais žmonėmis, negu kažkada juos palikau. Bent jau kai kurie iš jų.
2012-09-10 23:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-19 09:06
Svoloč
" Susidomėjau, kodėl dar pats neišvažiavo į užsienį dirbti, bet anas nuo klausimo išsisuko klausimu: o kodėl aš pats iš oro uosto važiuoju? Juoktis pradėjom. Gerai paklausė."
Man nėra labai aiški ši vieta, galiu tik spėti. Norėtųsi aiškesnio formulavimo.
"Jis gi pats žino, kaip ten būna. Metus Berlyne mokėsi ir dirbo. Kai išvažiavau iš Vokietijos,..." šioje vietoje vėl norėtųsi paaiškinimo: kad lyrinis herojus be Glazgo ar dar kitos vietos, kur kirpo avis, taip pat lankėsi ir Vokietijoje.
Šie netikslumai erzina skaitant gerą tekstą ir ypač stengiantis pasekti herojaus odisėjas. Visa kita ore.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-19 03:52
Le Hawk
Realistiškai, įtikinančiai ir lietuviškai niūrus jauno šiuolaikinės kartos atstovo gyvenimas. Kiek daug pažįstamų ir artimų dalykų... Gera pradžia. Me gusta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-12 08:59
forehater
Tai nėra visas kūrinys. Įdėjau tik nedidelę dalį. Ko gero ne toje vietoje nukirpau, bet bus daugiau, nors dabar atrodo, kad nevertėjo jo skelbti. Pats kažkaip praradau entuziazmą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-12 05:33
Lengvai
Mhm, buvo gerai, kol nepasidare siaip sau. Pradzia - labai, tas pokalbis su vairuotoju ir rakursai i pagrindinio veikejo praeity. Bet tada staiga toj praeity ir paskestam ir nebelieka nei vaizdu pro langa, nei vairuotoju nei jokios kitos istorijos, tik pernelyg didelis isigilinimas i tai, kas buvo. Ir labai trafaretiska pabaiga, skelbianti - haaaaaaaa, paziurekit i mane dabar, bet as - geras, as stangiuosi jums atleisti!
Vat jeigu butu islaikyta ta nuotaikai "truputi is dabar, truputi is praeities", viskas butu ciki briki, bet nera.

Anyway, man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-11 00:18
užsidenk ir nematyk
sorry gal, nesigilinau. aš kaltas ar ne
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-11 00:04
užsidenk ir nematyk
bandymas Kažką aprašyti. apie Kažką. apie Kažkokią tuštumą byloja Kažkas. lyg nieko asmeniško nebūtų, lyg nebūtų tėvo ir Kažkieno santykių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą