Kai vėl ir vėl, tačiau

RAISTINEI

Kai vėl ir vėl, ir vėl
sakysiu vėl, tačiau
atbėki, Raistinėl,
namelį pastačiau...

Kai vėl ir vėl, ir vėl
užminsi ant mazolio,
žinoki, moterėl,
negausi jokio guolio.

Padangė prasiskės
Giliu, giliu raudoniu
Ir vėl, ir vėl tekės
pakrūmėj samagonas.

Galėsi tik juodais,
rašyt ant seno bato
ir bėgsit kaip andai
nuo užpuolikių blakių.


Bet bėgsit ne visi
iš to pienuoto fono -
buvo naktis tamsi,
tik trūko patefono.