mano Antakalni

peršti gerklė
ir Marlboro dūmų srovė
tyliai siūruoja plaučiuosna
lygiagrečiai su Nerim
amžinąja Nerim
kur glosto Vileišio gatvės krantus

sudilę bateliai
(kadaise buvę
it sniegas balti)
lėtai sugrimsta
į klampų purvyną

šiandien aš vaikas
(toks bejėgis, naivus)
Antakalni mano
priimki į savo žolynus
kur kas vasarą
savo Devintą simfoniją
kuria žiogai

ir leiski stebėti
maldauju
Žirmūnus
(kurie dabar tolimi it Amerika)
ir kaip juos skandina
vakaro saulė rausva