Pro rūkus išnyra
veidas susikrimtusio
Lietuvos poezijos tėvo
ir motina šypsos
kažko taip keistai,
kai jos sūnūs,
pasikinkę vėją,
ištirpsta rūkuos,
kad nepameni,
kokie jų veidai...
Vėl pro rūkus išnyra
mūsų namai-
ar girdi nuo jūros
pučiantį vėją,
šiugždesį popierėlio
saldainio mėtinio?
ir dar sakai,
kad pasaka tiki,
o šiuo pasauliu- ne,
bet ir vėl rūkas
viską apglėbę...
Pro rūkus vėl
tau ramybės neduoda
pasirodantys siluetai-
matai paukščius,
lesančius poeto akis,
ir kaip su liniuotėm
dirba žodžio meistrai,
nors negali tuo patikėti-
bet ir tu
imi į rankas liniuotę
ir rašai...