Rudenio jutimai

Pro tirštumą miglų, 
        išsinėrusi trupa akimirka,
Išdidžiai palydėjo rugpjūtis
        kriaušės kvapą į skonį, -
Nepažinęs savų,
        šiltas vasaros žvilgsnis nusisuka,
Sau palikęs už nugaros
        piktą jurginų raudonį.

Dar kur-ne- kur ant smilgų,
        vėjo nublokštos žemuogės supas,
Paukščių giesmes šilai
        taip iš lėto, vienodai išretina, -
Ir ne toks jau aistringas
        saulėtekis sutepa lūpas,
Drėgną snukį vilkai
        paryčiais sau įspraudžia tarp letenų.

Naktimis, skaudžiai kiršina žolę
        krisdami obuoliai,
Palengvėja šaka,
        vos ištiesus pečius, išrasoja,
Net akli, palydėdami gerves,
                          atsidūsta giliai,
Kai kieme ir širdy
        taip skausmingai lynoja, lynoja...

Dar rečiau mėnesiena išbalus,
        per pečius apkabina,
Bet džiaugies, kol gali akimis
                    gaivų gurkšnį pasemti,
Ir geri vakarais,
        lyg nusaldintą rudenio vyną,
Kol į gelstančias upių pakrantes,
        tavo žvilgsnis nuklysta pasenti.