sudie labas

rudenėjanti saulė
ilgesio gaivumą sėja sugrįžtančioms
ulbėms nutūpti

*

paleista it strėlė
per rudenio sapną vasnodama
tekančiu vėju lekiu į tave
mano žvaigžde

*

virpteli skaidrios erdvėlaikio sienos
atrodo dar kiek, ir ištrūksi
pro tankias daiktų - miražų ribas
jau nesugrįžtamai