visada, kai sakome saulėlydis
atsimename patį geriausią
gyvenime saulėlydį
ne todėl kad pabaiga
o todėl kad gražu
visas dangus apsipūkuoja
raudonais atspalviais
gal neveltui saulėlydžiai tokie
gražūs, o tam kad ateinanti diena
prasidėtų su praėjusios dienos
grožio galia ir taptų dar prasmingesnė
nei praėjusioji
ir jei nenustotum žavėtis saulėlydį lydinčiais
saulėlydžiais tai būtu galima sprogti nuo grožio
ir laimės gyvenimo priepuolio
***
visada, per anksti atsikėlę
sutikę kylančią saulę jaučiamės
žymiai geriau nei atsibudę
pažadinti žadintuvo
gal taip atrodo nes pilka kasdienybė
verčia mus kurti nebūtus dalykus ir tai tik
graži netiesa sugalvota, kad ją paspalvint
o jeigu taip jaučiamės todėl, kad tą dieną
iš tikro niekur nevėluojame
ir jeigu taip kiekvieną dieną atsibustume
lydimi vakarykščio saulėtekio su šiandienos
saulėtekiu ateinanti diena taptų vis labiau ir labiau
pilnesnė grožio ir gyvenimo
***
kaip būtų pabandžius
užmigti su saulėlydžiu
ir keltis su saulėtekiu?