Pirmasis epizodas, kuriame dar nežinoma, kokią svarbią pažintį pavyko užmegzti

Paskutinis traukinys į Šiaurę.  Akimirkai sustojau ant žemiausio laiptelio ir norėjau žvilgtelti į paliekamą miestą, bet nespėjau nuryti salsvo namų oro gurkšnio, kai nugaron stuktelėjo sekantis keleivis ir aš, saugodamasis, kad neužkliūčiau už likusių pakopų, paskubomis įlipau į vagoną. Pasukau dešinėn. Visos vietos atrodė užimtos, tad teko kiek pasidairyti, kol pamačiau menką, siaurą plyšelį, kur mano sėdimoji kaip tik užpildytų esamą erdvę.
- Atsiprašau, ar ši vieta laisva, - paklausiau šalia mano taikinio įsitaisiusios putnios tetulės.
Ji nužvelgėmane nuo galvos iki kojų. Atkreipė dėmesį į rankoje nuolankiai laikomą katiliuką, juodą portfelį, kostiumines kelnes.
- Gal jūs koks profesorius? – pasiteiravo.
- O ne. Ką jūs. Esmi tik kuklus mokytojas.
Per trumpą mudviejų pokalbį, supratęs, kad ji neprieštarauja, jog įsirangyčiau į tą mažą tarpelį prie lango, smukau tan plyšin ir kaip reikiant pasimuisčiau, kad kuo patogiau jausčiausi ilgokos kelionės metu. Ji pabandė kiek praplatinti manąją erdvę, tačiau, negalėdama susisiaurinti pati, tik giliai atsiduso ir likau dar labiau suspaustas nei pirma. Tad galite suprasti, jog pirmieji kelionės momentai tikrai nebuvo iš maloniųjų ir, nors tikėjausi, kad pakeliui galėsiu lig valiai grožėtis pro langą skuodžiančiu peizažu – priartėjančiais ir nutolstančiais miškais, sumirksinčiais ežerais, geltonuojančiais, rausvais ar melsvai žydinčiais laukais, šuoliuojančiomis kalvomis ir kitomis gamtos grožybėmis, planus sujaukė mano bendrakeleivė, matyt, nusprendusi, esą man nuobodu ir aš norįs su ja paplepėti.
- Sakėtės besąs mokytojas, - pradėjo ji.
- Taip, - atsakiau, - tiesa, derėtų pabrėžti, buvęs mokytojas.
Iki šio momento sakiau jai gryniausią teisybę, tačiau įtariau, kad ji norės iškvosti daugiau, sužinoti įvairias smulkmenas, kurių aš neturėjau noro atskleisti.
- Buvęs? – nors buvau įsmeigęs akis prieš save, jauste pajaučiau, kaip jos antakiai pakilo gerokai aukščiau nei galėtum pagalvoti.
Svarsčiau, ar ji galėtų įtarti mane esant tą patį Brėgę apie kurį jau buvo parašę visi laikraščiai. Tiesa, niekas nepateikė įtikinamų faktų ir sukelti abejonę jų skleidžiama informacija nebuvo sunku, tačiau atvirumo dėlei galima pasakyti, kad tuose straipsniuose tebuvo mažas krislelis melo ir fantazijų. Tik tiek, kiek reikia skaitytojų vaizduotei sužadinti.
- Taip, deja, buvęs, - pasistengiau nutaisyti pasigailėjimo vertą miną. Jei ji domėjusis mano istorija, tai turėtų bent kiek sušvelninti piktą nusistatymą, o jei nieko nežino, tada, tikėjausi, pagalvos, jog man labai apmaudu, palikus tokią gerą vietelę.
Kiek galėdama ji pasilenkė prie manęs ir, prislopinusi balsą, paklausė:
- Man, žinoma, nepatogu teirautis, bet ar tik jūs nebūsite ponas Brėgė?
Aš nusijuokiau taip garsiai, kad akimirkai vagone sėdintys keleiviai pritilo ir žvilgtelėjo į mūsų pusę.
- Taip, daug kas mane palaiko tuo pabaisa, - mano pašnekovė dar labiau sumišo, - iš pradžių pykau, tačiau dabar tik juokiuosi iš visų šių keistai sugulusių aplinkybių. Mano pavardė Arnisas. Mitė Arnisas. Dirbau Šiaurės Apygardos pagrindinės mokyklos mokytoju dvylika metų. Kaip žinote, Viklas Brėgė užėmė Vakarų Apygardos aukštesniosios mokyklos vyriausio mokytojo pareigas. O kad jūsų baimes ir abejones išsklaidyčiau, idant galėtume ramiai ir draugiškai praleisti likusią kelionės dalį, pateiksiu jums savo piliečio pažymėjimą.
Vargšė moteriškė nieko nebesusigaudė. Ji tik žiūrėjo į mane ir, permetusi akimis rodomus dokumentus, kelis kart linktelėjo galva. 
Įtikinęs kaimynę savo nekaltumu, pasiruošiau klausyti ilgiausios litanijos, apie baisųjį Viklą. Ir ne be reikalo. Atrodė, kad kartą atsivėrusi, ši išsipūtusi gandų ir apkalbų tašė, niekada nebeužsičiaups. Nors, turiu pripažinti, kad apkalbėti čia būta kas. Pasirodo, kad mano poelgis šiai jautriai būtybei pasirodė besąs toks apgailėtinas ir žiaurus, kad ji, jei tik galėtų, savo rankomis nusuktų nusikaltėliui sprandą. Supratingai linksėjau ir stebeilijau į jos glotnias putnias bandas su penkiais trumpais kyšulėliais, svarstydamas, kaip ji mane pribaigtų. Greičiausiai, galvojau, vieną iš tų pagalvių užkrautų ant liauno sprando, kiton sugrūstų dailų veidą ir laikytų tol, kol nusvirtų bejėgiškai išsivaduoti bandžiusios rankos. 
Dar ne vieną košmarišką mirties nuosprendį, galimai vykdomą mūsų žavios pakeleivės, įsivaizdavau, kol žalią kraštovaizdį pakeitė sniego lygumos ir teko ant pečių užsimesti šiltą vilnonę peleriną. Pasiekėme Šiaurės apygardos sostinę Snymelį. Stotyje manęs jau laukė.