Aitvaro žiedas

VEIKĖJAI:

ŠARŪNAS – berniukas
ŽEMYNA – mergaitė
Kaukai (būtybės ilgom nosim ir palaidais marškinėliais, nebūtinai barzdoti):
KADUGINIS
ALKSNINIS
KARKLINIS

PUŠKAITIS – kaukų dievas
AITVARAS – šiek tiek panašus į žaltį, šiek tiek – į paukštį, žodžiu, kaip slibinas
RASA – deivė
T. p. kiti KAUKAI, BARSTUKAI, BABAUŽIAI


Veiksmas vyksta šių dienų kaime, kieme priešais medinį namą. Kieme yra šulinys, šuns būda ir visa kita, kas turi būti kieme. Jau beatsiskleidžiant uždangai, girdisi, kaip mergaitė skaičiuoja: „Viens, du, trys... “ Tai ŠARŪNAS ir ŽEMYNA žaidžia slėpynių.

ŽEMYNA. Viens, du, trys, keturi, penki... septyni... devyni, dešimt! Einu ieškot!

Ieško broliuko po visą kiemą, praveria namo duris

ŽEMYNA. Šarūnai! Ar tu čia? (Pasiklauso) Į vidų negalima eiti, juk susitarėm!

Ieško toliau. Pamato daržely gražią neregėtą gėlytę, atsiklaupia prie jos

ŽEMYNA. Oi, kokia gėlytė! Iš kur ji čia išdygo, anksčiau jos čia nebuvo... Chm...

Ieško toliau. Iš kitos pusės tyliai išlenda ŠARŪNAS ir atsistoja prie durų. ŽEMYNA atsisuka ir pamato jį.

ŽEMYNA. Oi! Kaip čia atsiradai?!
ŠARŪNAS. Aš čia visą laiką stovėjau. Tik tu nematei.
ŽEMYNA. Meluoji! Tu viduj buvai! Aš taip nežaidžiu...
ŠARŪNAS. Gerai jau... Eik slėptis, dabar aš nežiūrėsiu.

ŠARŪNAS nežiūri, o ŽEMYNA, kažką piktai murmėdama, nueina slėptis.

ŠARŪNAS. Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt!.. Einu ieškot!

Ieško sesės po visą kiemą. Pasižiūri šen, pasižiūri ten. Niekur nėra. Praveria namo duris, bet vidun neina.

ŠARŪNAS. Mes juk susitarėm, kad troboj nesislėpsim. A-ū! Žemyna!

Eina vėl toliau ieškodamas. Galų gale pažvelgia į šuns būdą.

ŠARŪNAS. Radau! Lįsk lauk, Žemyna, dabar aš slėpsiuos. Ei! Ar girdi? Lįsk lauk, sakau, juk radau tave!

Galų gale neištvėręs čiumpa sesę ir traukia lauk iš būdos. Šioji priešinasi, bet galų gale ištraukiama iš būdos ir – puola bėgti.

ŠARŪNAS. Stok! Kur tu?! Mes juk slėpynes žaidžiam, o ne gaudynes!

Sesė sustoja, atsisuka, ir dabar ŠARŪNAS pamato, kad tai visai ne Žemyna, o kaži kokia keista būtybė ilga nosimi ir palaidais marškiniais – KADUGINIS

ŠARŪNAS (apstulbęs). O... kas tu toks?.. Kaip čia atsiradai?

KADUGINIS (kiek patylėjęs). Aš ne „toks“. Aš kaukas. O vardas mano – Kaduginis. Na, lik sveikas, turiu bėgti. (Apsigręžia, bet staiga, kažką atsiminęs, vėl atsigręžia) O varge, kurgi aš bėgsiu?! Kurgi aš bėgsiu?! (laksto po kiemą, nerasdamas vietos. Galų gale nusprendžia, kad saugiausia – toje pačioje būdoje ir lenda į ją. Bet nespėja, nes iš jos išsiropščia kitas kaukas – ALKSNINIS)

KADUGINIS. Alksnini! Kaipgi čia atsidūrei?!
ALKSNINIS. Lygiai taip, kaip ir tu.
KADUGINIS. Tai kad aš tavęs nepastebėjau.
ALKSNINIS. Čia jau ne mano bėda.
KADUGINIS (paslaptingai). Nematei jo?
ALKSNINIS. Nemačiau... Ts-s! Dar išgirs...
ŠARŪNAS. Kas... kas išgirs? Kas jūs tokie?
KADUGINIS. Tyliau! Sakau tau – mes  -kaukai. Aišku?

ŠARŪNAS tik tylėdamas linkteli galva. Čia iš būdos išsiropščia ir trečiasis kaukas – KARKLINIS.

KADUGINIS ir ALKSNINIS. Ir Karklinis čia!
KARKLINIS. Čia.
ALKSNINIS. Na, štai ir visa šeimynėlė.
ŠARŪNAS. Kiek gi jūsų dar išlįs?
KADUGINIS. Nesijaudink. Daugiau nebus. Nebent...

Įeina ŽEMYNA. Ji nusivylusi, kad Šarūnas jos neieško

ŽEMYNA. Kiek aš galiu laukti, vos neužmigau. (pastebi kaukus) O kas čia per berniukai? Tavo draugai?
ALKSNINIS. Kokie mes tau berniukai?
KADUGINIS. Nesipravardžiuok.
KARKLINIS. Mes – kaukai.
ŽEMYNA. Kas?! Ką čia kvailiojat, juk dabar ne Užgavėnės.
KADUGINIS. Patys žinom. Taip – mes – kaukai. Tie patys, kurie skalsą į namus neša, jei tik geruoju su mumis elgiasi, žinoma.
ŠARŪNAS. Ką neša?
ALKSNINIS. Skalsą! Kur mes nešam skalsą, ten javai geriau dera...
KADUGINIS. Bitės medaus daugiau prineša.
KARKLINIS. Karvės pienelio daugiau duoda.
ALKSNINIS. Vaikučiai beržinės košės gauna.
KADUGINIS. Baik niekus tauzyti.
KARKLINIS. Štai kokie mes – kaukai.

KAUKŲ DAINELĖ

Kaukai laksto po girias,
Po laukus ir po namus.
Mūsų niekur nieks neras
Tikrai tikrai – būk ramus!

Duokit pieno mums šlakelį,
Duokit duonos mums plutelę,
Mes padėsime kaip galim –
Tik priimkite kaukelius!

Bet jei bloga mums linkėsit –
Patys smarkiai nukentėsit –
Duonos greitai neturėsit,
Kelnėm lopytom mūvėsit!

Kaukai laksto po girias,
Po laukus ir po namus.
Mūsų niekur nieks neras
Tikrai tikrai – būk ramus!

Ir čia už scenos pasigirsta kraupus balsas: „Tikrai tikrai?! Nieks neras?! “ Visi sustingsta, bet kaukai veikiai atsigauna ir puola lakstyti šen be ten – kur čia pasislėpus?

ALKSNINIS. Tai jis!
KADUGINIS. Reikėjo mums iš čia greičiau nešdintis!
ŠARŪNAS. Kas „jis“?
KARKLINIS. Tuoj pamatysi!
ŽEMYNA. Šarūnai, aš bijau!
ALKSNINIS. Dabar dar nebijok. Netrukus bus iš tikrųjų baisu.
KARKLINIS. Baik! Verčiau slėpkimės greičiau!
KADUGINIS. Bet kurgi? (staiga įsistebeilija į Šarūną) Iš tikrųjų tai ne mums patiems reikia slėptis, o žiedą kur nors saugiai padėti.
ALKSNINIS. Kur čia bepadėsi?!
KADUGINIS. Aš žinau kur. Ten, kur jis niekuomet nė neįtars. Juk jis tik pas mus žiedo ieškos, o pas tuos vaikus – jam nė galvon tokia mintis nešaus.
KARKLINIS. Tikrai!
ALKSNINIS. Atiduoti žiedą šitiems?!
KADUGINIS. O ką tu geriau patarsi?

Už scenos vėl pasigirsta, bet šį kartą visai arti: „Cha cha cha! Tuoj aš jus, kaukiūkščiai, rupūžėmis paversiu! “ ŽEMYNA tik sušunka „oi! “, ir KADUGINIS kaipmat įbruka ŠARŪNUI į rankas žiedą

KADUGINIS. Greičiau slėpk! Jis jau čia!
ŠARŪNAS. Kas?!
ALKSNINIS. Slėpk greičiau!

ŠARŪNAS kiša žiedą kišenėn, ir pasirodo... AITVARAS – tikras slibinas, tokį net košmare nenorėtum pamatyti. AITVARAS neskubėdamas visus apžvelgia

AITVARAS. Sveiki balandėliai.
ALKSNINIS. Mes ir be tavo pasakymo sveiki.
KARKLINIS. Tylėk!
AITVARAS. Ach, kokie jūs gudručiai. Gerai, baigiam tuos pokštus. Duokit šen žiedą! Ir kuo greičiau, tuo geriau!
KADUGINIS. Neturim mes tavo žiedo!
AITVARAS. Ach, neturit. Gerai, tuomet kalbėsimės kitaip.
ALKSNINIS. O mes užsienietiškai nemokam.
KARKLINIS. Alksnini!
AITVARAS. Nesijaudink, mažyli. Aš tave išmokysiu.
ALKSNINIS. Pageidaučiau švediškai. Seniai trokštu su troliais susipažinti.
ŠARŪNAS. O aš norėčiau, jeigu galima, angliškai – nes mokykloje visai nesiseka. Chau du ju du?
AITVARAS. Chau du ju ką? Tpfu, kad tave plynios! Ė, o kas tu per paukštis?
ŠARŪNAS. Aš ne paukštis. Aš Šarūnas, iš miesto.
AITVARAS. Pamanyk. O aš – iš pelkės, ir tai niekam nesigiriu. Ė! Ar tik ne jūs, varvanosiai, tą žiedą...
ŠARŪNAS. Ne ne! Ne mes!

KADUGINIS mato, kad Šarūnas tuoj bus demaskuotas

KADUGINIS (iškelia sugniaužtą kumštį). Štai tavo žiedas! Bet matysi jį kaip savo ausis! (Ir puola bėgti. AITVARAS vejasi) Nepagausi, nepagausi, karvės blyną paragausi!
AITVARAS. Ach tu! Bambize!

KADUGINIS bėga už scenos, AITVARAS iš paskos. Visi kurį laiką stovi sustingę

ŠARŪNAS. Tai ką čia man įkišo?
ALKSNINIS. Ne įkišo, o įteikė.
KARKLINIS. Tai – Aitvaro žiedas.
ŽEMYNA. Aitvaro?!
ŠARŪNAS. Aitvaro?!
KARKLINIS. Taip – Aitvaro.
ŽEMYNA. Tai čia ir buvo Aitvaras?
KARKLINIS. Tas pats. Bet nėra kada plepėti, reikia saugiau žiedą paslėpti.
ŠARŪNAS. Man galva svaigsta...
ŽEMYNA. Ir man. Kaukai, aitvarai... Kažkokios nesąmonės.
ALKSNINIS. Visų pirma – mes ne nesąmonės. Greičiau atvirkščiai. Antra – ne aitvarai, o vienas aitvaras. Ir to paties – per akis.
ŠARŪNAS. Bet... bet kodėl jūs jo žiedą... jo žiedą...
ALKSNINIS. Norėjai pasakyti – „pavogėme“?

ŠARŪNAS linkteli galva

ALKSNINIS. Taip. Pavogėm. Ir gerai padarėm.
ŽEMYNA. Bet kodėl?! Juk vogti – negražu!
KARKLINIS. Tikrai – negražu. Iš tikrųjų mes nevogėm to žiedo. Mes jį... mes jį...
ALKSNINIS. Pasiskolinom!
ŠARŪNAS. Bet jis apie tai nieko nežinojo.
ALKSNINIS. Nespėjom pranešti. Bet dabar jau – žino.
ŠARŪNAS. Bet jis dėl to visai nesidžiaugia.
ALKSNINIS. Jis iš vis niekuo nesidžiaugia. Toks jau charakteris. Pacifistas.
ŠARŪNAS. Kas?
KARKLINIS. Ne pacifistas, o pesimistas.
ALKSNINIS. Koks skirtumas. Vis vien – bjauraus charakterio.
ŠARŪNAS. Tai vis tiktai kodėl jūs tą jo žiedą... pasiskolinot?
KARKLINIS. Nes jis norėjo...
ALKSNINIS. Ts-s! (Tyliai, tik Karkliniui) Nebūtina jiems viską žinoti. (Garsiai) Mes... mes paprasčiausiai... Mes susilažinom! Taip! Mes susilažinom! Šitas žiedas – brangiausais Aitvaro turtas. Aš sakau Karkliniui – pačiupsiu tą žiedą! Jis sako – negali būti. Aš sakau – lažinamės! Jis sako – iš ko? Aš sakau – iš... iš penkiasdešimties... (Karklinis slaptai rodo kumštį) gerai jau – iš trisdešimties skaidrių akmenukų. Na štai – laimėjau lažybas. Karklini, kur akmenukai?

KARKLINIS vėl rodo kumštį, ir čia į sceną įbėga KADUGINIS, o jį vejasi AITVARAS

KADUGINIS.
Ei pavyk mane, pavyk,
Ei pagauk, pagauk!
Jei pačiupti nepavyks,
Kaip šunelis kauk!

AITVARAS.
Nepaspruksi, negalvok.
Ei, geruoju tu sustok!
Kai sučiupsiu, riesta bus –
Tau aplaužysiu ragus!

KADUGINIS (Alksniniui). Imk žiedą! (Ir duoda tariamą žiedą) Dabar tavo eilė palakstyti! Aš jau visai nusiplūkiau!
ALKSNINIS. Tai kad čia nieko...
KADUGINIS. Bėk greičiau, sakau tau!!!

ALKSNINIS, staiga suvokęs, kad reikia apgauti Aitvarą, puola bėgti

KAUKAI.
Aitvaras vargšelis,
Laksto kaip šunelis,
Nepagauna kauko,
Tiktai garsiai šaukia!

ALKSNINIS ir AITVARAS išlekia lauk

ŠARŪNAS. Na jūs visai pasiutę. Dėl kažkokių kvailų lažybų tiek košės prisivirti...
KADUGINIS. Kokių lažybų?
KARKLINIS. Na... Alksninis sakė, kad mes susilažinome...
KADUGINIS. Ką?..
ŽEMYNA. Tai jūs visai nesilažinot? Ajajai, negi gražu taip meluoti?
KADUGINIS. Nieko nesuprantu.
KARKLINIS. Taip. Mes pamelavome. Nieko nebus, reikia pasakyti teisybę. Žiedą iš Aitvaro mes... pagrobėm todėl, kad atimtumėme jo galią – nes tame stebuklingame žiede – visa jo galia. Be jo Aitvaras negali nė skraidyti, nė turtų vogti, nė susargdinti nieko... Iš vis nieko.
KADUGINIS. Tik lakstyti...
KARKLINIS. Negreitai.
KADUGINIS. Ir dar šūkauti.
KARKLINIS. Nesąmones.
ŽEMYNA. Tai negi jis toks blogas, kad reikėjo tą stebuklingą galią iš jo atimti?
KADUGINIS. Žinoma, blogas!
KARKLINIS. Ir dar kaip!
KADUGINIS. Jis iš vienų vagia!
KARKLINIS. O kitiems atiduoda.
KADUGINIS. Jis žmones susargdina!
KARKLINIS. O taip pat ir gyvulius.
KADUGINIS. Jis gali namus padegti!
KARKLINIS. Ir šiaip... Visokias šunybes krečia...
ŽEMYNA. Oi... Tai jis tikras siaubūnas!
KADUGINIS. Be jokios abejonės.
ŠARŪNAS. Tai štai kodėl jūs tą žiedą... Dabar viskas aišku. (Išsitraukia iš kišenės, varto) O atrodo visai paprastas. Tik spindi gražiai.
KARKLINIS. Auksinis!
ŽEMYNA. Oho! Auksinis! Parodyk ir man.
ŠARŪNAS. Dar ko! Jį man davė pasaugoti, aš jo negaliu iš rankų paleisti.
ŽEMYNA. Na, tik trupučiuką-ą, aš juk nieko nepadary-ysiu...
ŠARŪNAS. Neduosiu!

Tuo tarpu netoliese jų jau stovi AITVARAS, nežinia iš kur išdygęs, ir žiūri, kaip vaikai tamposi dėl žiedo

AITVARAS. Gal geriau duotumėt man pasaugoti, mažyliai, o tai, žiūriu, nepasidalinate.

Visi sustingsta, žiūri į Aitvarą. Tuo tarpu įbėga ALKSNINIS

ALKSNINIS. Aš jį nuviliojau, kaži kur nulėkė, jau nebegrį... (ir čia, pastebėjęs Aitvarą, taip pat sustingsta) 
AITVARAS (ironiškai). Taip, taip. Lėkė lėkė ir nulėkė. Toli nulėkė, gal net į kitą pasaulio kraštą. Cha, cha! Siurprizas, bambizai!
ALKSNINIS. Aha...
AITVARAS. Manėt, apmausit Aitvarą. Kepurėm užmėtysit. Grybų kotais užbadysit! Ech jūs, varvanosiai, varvanosiai... Su kuo sumanėt galynėtis? Na, nieko. Jūs man ne tik žiedą atiduosit. Jūs man kaip blusos pašokinėsit, kaip vilkiūkščiai staugsit, kaip šlapios malkos krosnyje cypsit!
ŽEMYNA. Oi, aš bijau!
AITVARAS. Ir teisingai darai. Dabar visi turite bijoti.
Aš Aitvaras, vikrus kaip šeškas,
Gudrus kaip lapė, suktas kaip žaltys!
Kai rikteliu, išlaksto netgi meškos,
Vidur žiemos iš guolio keliasi lokys!

Aš vienišas lakstau po juodą dangų,
Aš neturiu draugų, bet ir nereikia.
Žvalgaus tik, kur nugvelbti daiktą brangų,
Blogiems darbams man niežti rankos visą laiką!

Ugninis kamuolys tik švysteli kažkur,
Tai Aitvaras aukštai praskrido nelauktai,
Dar ką tik buvo čia, netrukus jau kitur,
Nutvėręs kažin ką vėl neša jis  tikrai!

Gerai, pažaidėm ir užteks. Na, berniūkšti, duok žiedą. Vikriai!

Kaukai pripuola ir užstoja Šarūną nuo Aitvaro

KADUGINIS. Kad tu nesulauktum!
ALKSNINIS. Dabar savo galios nebeturi! Nagi, padaryk ką nors, padaryk!
KARKLINIS. Negausi žiedo!
AITVARAS. Ak, jūs šitaip! Na, gerai...

Babaužiai ir slogutės,
Girykščiai ir bildukai,
Atbėkit kaip pasiutę,
Atskriekit kaip patrakę!

Išlįskit iš palėpių,
Iš krūmų ir iš pelkių,
Aš, Aitvaras, paliepiu,
Visus, visus užkeikiu!

Atbėkit kaip pasiutę,
Atskriekit kaip patrakę,
Babaužiai ir slogutės,
Girykščiai ir bildukai!

Iš visų pusių pradeda lįsti minėtieji babaužiai, slogutės, girykščiai, bildukai... Jie palengva apsupa kaukus ir vaikus, pradeda šokti. Galų gale nurimsta.

ŽEMYNA. Eikit sau namo! Man jau visai nebeįdomu!
ALKSNINIS. Oho. Kiek pažįstamų snukių... tai yra, veidų.
ŠARŪNAS. Kas čia, karnavalas?
AITVARAS. Ne, čia vaikų dramos būrelis. Siaubo pjesę stato.
KADUGINIS. Girdėjot, ką mergaitė sakė – eikit visi namo! Nėr čia ko žiopsot.
KARKLINIS. Eikit, eikit, viskas – vaidinimas baigėsi.
AITVARAS. Na, na... Liežuvėliai jūsų aštrūs, kaži kaip nagučiai?

BABAUŽIŲ, SLOGUČIŲ, GIRYKŠČIŲ IR BILDUKŲ DAINELĖ

Daug metų lindėjom
Raistuose, kemsynuos,
Išlįst negalėjom,
Nors kartais mėginom.

Visur melioruota,
Visur asfaltuota,
Visur betonuota,
Plytelėm išklota!

Nekišk lauk galvos,
Nes tuoj užfiksuos,
Pasvers, išmatuos
Ir nupaveiksluos!

Kaip mums begyventi,
Vienoj vietoj tupint,
Čia teks ir pasenti,
Bet kam tas berūpi?

Bet štai mes ištrūkom,
Dabar turim valią,
Babaužiai, bildukai,
Parodysim galią!

ŠARŪNAS. Nežinau... Ar ne geriau būtų atiduoti jam tą žiedą. Juk šiaip ar taip, tai jo nuosavybė.
AITVARAS. Teisingai! Privati nuosavybė – aukščiau visko!
ALKSNINIS. Tu pats tai dažnai užmiršti. Tu net pinigus vagi!
AITVARAS. Na jau ne! Pinigų tai tikrai nevagiu. Na, jei jie patys pas mane ateina, tai negi atgal išvarysiu?
ŠARŪNAS. Pinigai patys ateina?!
KADUGINIS. Taip. Jis turi tokį ypatingą pinigą – pareitinį.
ŠARŪNAS. Kokį?
KADUGINIS. Pareitinį! Nuo žodžio „pareiti“. Jei tą pinigą padėsi prie kitų pinigų, tai jis pareis atgal, ir ne vienas, o visus pinigus, su kuriais buvo, parsives.
ŠARŪNAS. Oho!
AITVARAS. Matei? Patogus dalykas, žinok. Aš tą pinigą jau į kelis bankus buvau padėjęs...
ŽEMYNA. Bet taip daryti negražu!
AITVARAS. Kas čia taip cypia? A, tai tu, mergiūkšte.
ŽEMYNA. Aš ne mergiūkštė, o mergaitė.
AITVARAS. Ohoho. Tu juk sakei, kad bijai manęs.
ŽEMYNA. Visai nebijau. Tuoj pareis mano tėtė ir tada tau bus...
AITVARAS. Kas bus? Nu-nu-nu parodys?
ŽEMYNA. Parodys.
AITVARAS. Gerai, pakaks. Duokit žiedą!
KADUGINIS. Neduosim!
AITVARAS. Babaužiai, slogutės, girykščiai, bildukai!

Minėtieji padarai pradeda šokti aplink apsuptuosius ir dainuoti

Užkutensim, užsloginsim,
Užbadysim, uždusinsim,
apdraskysim, apdaužysim
Ir galų gale – prarysim!

Jeigu žiedo mums neduosit,
Baigsis jums tikrai blogai,
Dar ilgai jūs aimanuosit,
Verksit, rėksite ilgai!

Netikėtai pasirodo PUŠKAITIS

PUŠKAITIS. Kas gi čia dabar?

Visi susigūžia

PUŠKAITIS. Kas drįsta skriausti mano kaukus?!
KAUKAI. Puškaitis!

Prasiveržia pro padarus ir puola kniūbsti savo dievui po kojom

PUŠKAITIS. Kelkit, kelkit, kaukeliai, kelkit, mano mielieji. (Kelia juos nuo žemės, apkabindamas) Taigi čia Kaduginis! Ir nenuorama Alksninis! Ir ramusis Karklinis! Kaukeliai mano, kas čia dedasi, ko gi šitie (rodo į Aitvarą ir kitus padarus) iš jūsų nori?
KADUGINIS. Jis nori iš mūsų atimti žiedą!
PUŠKAITIS. Kokį žiedą?
ALKSNINIS. Nagi Aitvaro žiedą!
PUŠKAITIS. O kaip jis pas jus atsidūrė?
KARKLINIS. Mes jį... mes jį...
AITVARAS (priėjęs arčiau). Pavogėt! Taip, tai mano žiedas, o šitie jūsų... globotiniai... tiesiog ėmė ir pavogė jį. Nesu girdėjęs, kad kaukai kada taip elgtųsi.
PUŠKAITIS. Tai teisybė?

Visi kaukai tik stovi nuleidę galvas

AITVARAS. Matote?
PUŠKAITIS. Matau. Kuo puikiausiai viską matau. Aš esu kaukų dievas Puškaitis, ir man atviros visos mano vaikų mintys ir jų darbai. Ir aš kuo puikiausiai žinau, kad kodėl jie taip pasielgė.
Aitvare, Aitvare, ugnine tu uodega, ar žinai, kokį be galo nedorą darbą iškrėtei?
AITVARAS. Ir ką gi aš tokio padariau?
PUŠKAITIS. Tu dar drįsti apsimesti nieko nežinančiu! Išties, neišmatuojama tavo įžūlybė. (Puškaitis iškelia rankas ir ima trankytis žaibai) Tu, Aitvare, išdrįsai savojo žiedo galia užkerėti nuostabiąją gamtos atgaivos deivę – Rasą! Nebėra kam sidabrine rasa gėleles rytais palaistyti. Džiūsta žolynai, vysta gėlelės, geibsta medeliai! Aitvare, Aitvare, tu ugnine uodega, kodėl taip padarei?!
AITVARAS. Kodėl?! Ogi todėl, kad nebūtų derliaus, kad viskas išdžiūtų, išdegtų! Vargšai žmoneliai, ir ką gi jie tuomet darys? Ogi manęs ieškos! Aš, tik aš vienintelis tuomet galėsiu jiems pagelbėti, ne vien duonos kąsneliu, bet ir turtus sukrauti! Kas tas derlius, kas tie jūsų žodynėliai?! Pinigai – štai visų svarbiausioji vertybė! Ir ieškos manęs žmoneliai, pradės mane garbinti kaip beišmanydami, na o aš tuo tikrai pasinaudosiu. Kai žmones turi savo rankose, daug oi daug gali pasiekti! Tik tie kaukapalaikiai nelaimingieji – ėmė ir pavogė mano stebuklingąjį žiedą! Nagi, atiduokit jį man greičiau! Vis vien nežinote, kaip jį panaudoti, ir tos naivios mergiūkštės, kurią vadinate deive Rasa, vis vien neatkerėsite!
KADUGINIS. Dar ko užsimanė.
ALKSNINIS. Skrisk iš čia kuo greičiau, kol mes dar apsimetam gerais.
ŠARŪNAS. Ir savo babaužius pasiimk! Tuoj grįš močiutė, ir jei jus dar čia užtiks, tuomet aš jums nepavydžiu...
VISI PADARAI. Močiutė?!
ŽEMYNA. Taip, močiutė!

Padarai pradeda ūžti, kaukti ir po truputį dingsta iš kiemo – scenos

AITVARAS. Ei! Kur jūs?! Turėkit proto! (Pats sau) Nors ko neturėjai, to ir neturėsi. (Vėl garsiai) Pamanykit, močiutės išsigando! Ei! Bildukai! Slogutės! Girykščiai! Babaužiai! Babau-užiai!!! (Pauzė) Ech, babaužiai jūs, babaužiai...
ALKSNINIS. Aha! Nebėra tavo kariuomenės.
KARKLINIS. Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio.
PUŠKAITIS. O dabar tebūnie tai, kas ir turi būti. (Kreipiasi į Šarūną) Duok man, berniuk, žiedą.

ŠARŪNAS klausiamai žiūri į kaukus. Šie linksi galvomis. ŠARŪNAS išsitraukia žiedą ir lyg nenorom atiduoda jį Puškaičiui

AITVARAS. Mano žiedas... mano žiedas...
PUŠKAITIS. Palūkėk... (Apžiūrinėja žiedą) Rodos, toks paprastas, o tiek galios jame slypi. Užkerėti deivę – čia ne juokas (vėl kreipiasi į Šarūną). Dėkoju tau, berniuk, kad nepabūgai klastingojo Aitvaro ir saugojai šį brangų žiedą. Užtai noriu tau atsilyginti. Neduosiu tau jokio daikto, o apdovanosiu tave nepaprasta galia – kur tu begyventum, tuose namuose visuomet viskas kuo geriausiai derės – nepritrūksit nei duonelės, nei pienelio, nei medučio... Tebūnie! (Sulig tais žodžiais uždeda rankas Šarūnui ant galvos, suteikdamas jam tą galią)
ŠARŪNAS. Labai ačiū. Bet mes mieste gyvenam, nieko neauginam.
PUŠKAITIS. Chm... Taip jau ir nieko? Negali būti. Bent menkutį darželį.
ŠARŪNAS. Tiesą sakant, tėvai žada pirkti sodą.
PUŠKAITIS. Ir tegu perka! Kaip gi taip – nieko neauginti. Negirdėtas dalykas! (Atsisuka į Žemyną) O tu, mergyte, irgi drąsi, nepabūgai nei babaužių, nei bildukų... Dovanoju tau pasagėlę – ne paprstą, o stebuklingą. Ar su savim ją nešiosi, ar kur padėsi, niekuomet neįlįs ten jokie aitvarai, nei babaužiai, nei iš vis jokie nelabieji.
ŽEMYNA. Oi, ačiū, dėde Puškaiti, ačiū.
PUŠKAITIS (iškelia žiedą rankoje ir kreipiasi į Aitvarą). Užkerėjai tu deivę Rasytę, nedorėli, manei, ji visiškai dings. Bet jos gaivinanti galia išliko, kad ir smarkiai apnykusi, vieninteliu žiedeliu težydinti. Štai (dabar kreipiasi į visus) tasai žiedelis, toji gėlytė (ir rodo į darželyje žydinčią gėlytę), vargšė užkerėtoji Rasytė.
ŽEMYNA. Šita gėlytė! Aš ir žiūri, iš kur ji čia atsirado. Taigi čia Rasytė!
AITVARAS. O aš maniau...
PUŠKAITIS. Kad jos visai nebeliko?
ALKSNINIS. Dabar gali nebemanyti!
KADUGINIS. Neišdegė tavo užmačios!
KARKLINIS. Tai šit kur deivė! O mes čia lakstom pro šalį ir net neįtariam...
PUŠKAITIS. Taip, pavirto Rasytė į gėlėlę, bet ne į paprastą, o į Kupolę Rožę. Bet atkerėsime mes ją, juo labiau, kad šį vakarą – Rasos šventė!

(Iškelia rankas virš Kupolės Rožės)

Kupole Rože, Saulytė tekėjo,
Kupole Rože, raselė spindėjo,
Kupole Rože, žiedeliai žydėjo,
Kupole Rože, lapeliai mirgėjo,
Kupole Rože, kur buvai, Rasyte,
Kupole Rože, skaisčioji mergyte,
Kupole Rože, paeiki namolio,
Kupole Rože, iš toliausių tolių.

RASOS balsas

Vai eičiau pareičiau,
Vai lėkčiau parlėkčiau,
Tik mano rankytės –
Žalieji lapeliai,
Tik mano kojytės –
Po žemėm šaknelės.

PUŠKAITIS. Ak, sunku man Rasytę atkerėti, jūs turite padėti man. Ir kiti kaukai tegu padeda – čia labai galingi burtai – aš kviečiu visus kaukus, kurie tik mane girdi – ateikite ir padėkite mums išvaduoti deivę Rasą! (Pradeda rinktis kaukai)
Kupole Rože, Saulytė tekėjo,
Kupole Rože, raselė spindėjo,
Kupole Rože, žiedeliai žydėjo,
Kupole Rože, lapeliai mirgėjo,
Kupole Rože, kur buvai, Rasyte,
Kupole Rože, skaisčioji mergyte,
Kupole Rože, paeiki namolio,
Kupole Rože, iš toliausių tolių.

RASOS balsas

Linguoja vėjelis
Man baltą galvelę,
Krenta ašarėlės –
Gaivioji raselė.

PUŠKAITIS.
Kupole Rože, paeiki namolio,
Kupole Rože, iš toliausių tolių.

Ir stoja vietoj Kupolės Rožės deivė RASA! Visi stebisi, tik Aitvaras pamažu traukiasi atokiau

RASA.
Saule, Saule, motinėle,
Nušvitai, nušvitai!
Savo mieląją gėlelę
Švelniai glostai spinduliais!

Ak mano rankytės baltosios, ak mano kojytės eikliosios, vėl jūs nebesukaustytos piktos jėgos, vėl mano akelės regi skaisčiąją Saulelę ir baltąją dienelę, ir jus visus – mano mielieji kaukeliai (eina prie kaukų), mano gerieji vaikeliai (eina prie vaikų), mano bičiuli Puškaiti. Žemai lenkiuosi jums visiems, manęs nepamiršusiems, bėdoj padėjusiems, piktų jėgų nepabūgusiems.

PUŠKAITIS. Ką tu, Rasyte, kaip mes galim tave pamiršti...
KARKLINIS. Pačią nuostabiausią deivę!
KADUGINIS. Žolynėlių gaivintoją!
ALKSNINIS. Gėlynėlių globėją!
ŽEMYNA. Tai... tai... tai tu ir esi Rasyte?
RASA. Taip, mano mergyte.
ŽEMYNA. Ir tu iš tikrųjų buvai į gėlelę paversta?
RASA. Taip. Piktasis Aitvaras užbūrė mane.
ALKSNINIS. O kurgi jis pats?
KADUGINIS. Bene paspruko?
AITVARAS (išeidamas iš savo priedangos). Nesijaudinkit. Aš čia. Malonu, kad neužmirštat manęs.
ALKSNINIS. Ne-e... Mes tavęs niekada neužmiršim.
AITVARAS. Gerai. O dabar atiduokit vieną sykį man mano žiedą. Vis viena jis jums nebereikalingas.
KAUKAI ir VAIKAI. Neduokit! Neduokit jam žiedo! Vėl pradės šunybes krėsti! Varykim jį lauk! Tegu nešdinasi!
PUŠKAITIS. Ramiau, vaikai, ramiau. Išties, nesinori to žiedo atiduoti Aitvarui, nes ir vėl ką nors iškrės. Bet, kita vertus, ir pasilikti jo sau negalim – nes jis ne mūsų. Verčiau padarysim štai ką...

Visi sužiūra – ką gi padarys Puškaitis

PUŠKAITIS. Tegu tas žiedas, nešantis vien nelaimes, netenka niekam – ir tai bus teisingausia (ir sulig tais žodžiais meta žiedą tolyn).
VISI. Ach!
AITVARAS. Mano žiedas!!! Ką tu padarei, ką tu padarei?!
PUŠKAITIS. Ogi tą, ką ir turėjau padaryti. Pradingo šis žiedas, gali nesivarginti jo ieškodamas. Ir tik vieną kartą metuose – tumpiausią naktį, būtent šią, Rasos šventės naktį – bus galima jį rasti – tik jau kaip paparčio žiedą. Bet ne bet kam taip pavyks, o tik tam, kuris bus to verta.
ŠARŪNAS. Na, aš tai net neisiu jo ieškoti. Užtenka, kad šiandien jį turėjau. Daugiau nebenoriu.
ŽEMYNA. Aš irgi neisiu.
AITVARAS. Cha, cha, cha... Na, ir puiku. O aš, jeigu jūs nieko prieš, paieškosiu... Žinoma, Puškaiti, nelabai gražu, kad taip pasielgei – šiaip ar taip, tai buvo mano žiedas, bet tiek to... Aš jums atleidžiu. Kol kas... Kol surasiu... žiedą.

Čia prieina prie jo RASA

RASA. Aitvare, Aitvarėli, ir kodėl gi tu toks esi? Kas gi tave nuskriaudė, kad toks piktas?
AITVARAS. Nei kas skriaudė, nei kas įskaudino. Jei nebūčiau piktas, tai nebūčiau Aitvaras.
RASA. Ak, Aitvare, Aptvarėli, kaip man gaila, kad taip yra, kaip man gaila.
ŽEMYNA. Ir man gaila...
AITVARAS (ironiškai). O man gaila, kad dieną Saulė šviečia, o naktį – Mėnuo, o ne atvirkščiai. Gerai jau, likite sveiki, aš lekiu.
Ugninis kamuolys tik švysteli kažkur,
Tai Aitvaras aukštai praskrido nelauktai,
Dar ką tik buvo čia, netrukus jau kitur,
Nušvitęs tarsi žaibas, pradingo visiškai.
Ir Aitvaras dingsta

KADUGINIS. Pagaliau išsinešdino.
ALKSNINIS. Išnešė kudašių.
KARKLINIS. Kažin, kažin, dar gali grįžti. Juk girdėjot, kaip grasino.
ŠARŪNAS. Nebenorėčiau jo daugiau susitikti.
ŽEMYNA. Ir aš nebenorėčiau. Nors...
KADUGINIS. Kas „nors“? Vis tiek norėtum?
ŽEMYNA. Na... nedaug. Tik trupučiuką.
ALKSNINIS. Kaip „trupučiuką“? Tik uodegą?
ŽEMYNA. Ne.. Iš tolo praskrendant... kada nors... būtų įdomu pamatyti.
ŠARŪNAS. Na jau ne. Užtenka.
PUŠKAITIS. Pamatysi dar, Žemenėle, pamatysi. Aitvarą naktiniame danguje pralekiant dažnai gali išvysti.
ŠARŪNAS. Naktimis geriausia miegoti.
RASA. Nebekalbėkim daugiau apie tą Aitvarą.
ŽEMYNA. Taip! Juk svarbiausia – Rasytė su mumis! Mūsų gėlyčių gaivintoja!
RASA. Taip, mano mielieji bičiuliai. Aš vėl – su jumis. Ir dar sykį dėkoju visiems, man padėjusiems. Matėte – netgi deivės būna kartais bejėgės prieš galingus burtus.
PUŠKAITIS. Bet netgi galingiausi burtai netenka galios, jei jiems apsipriešina tikrai drąsūs ir tkrai dori. Aš džiaugiuos, kad jūs tokie ir esate.
ŽEMYNA. Bet aš tai bijojau...
PUŠKAITIS. Ne tas tikras drąsuolis, kuris nieko nebijo, o tas, kuris kad ir bijodams, bet vis tiek įveikia kliūtis.
ŽEMYNA. A-a-a...
PUŠKAITIS. Bet dabar jau baigėsi visi vargai, neužmirškite – šiandien – šventė. Ir ne šiaip sau – o Rasos šventė.
KAUKAI ir VAIKAI. Valio-o! Rasos šventė! Laužus kūrensim! Ratą ridensim! Vainikėlius plukdysim! Saldainis valgysim! Šoksim ir dainuosim visą naktį! Per laužą šokinėsim!
VISI dainuoja.
Rasyte, Rasa, vandenėlis teka,
Rasyte, Rasa, žiburėlis dega,
Rasyte, Rasa, ant aukščiausio kalno,
Rasyte, Rasa, Rasyte.

Rasyte, Rasa, o kas ten ant kalno?
Rasyte, Rasa, kaip ant balto delno?
Rasyte, Rasa, lauželį kūrena,
Rasyte, Rasa, Rasyte.

RASA.
Kupolė Rožė ant aukščiausio kalno,
Kupolė Rožė kaip ant balto delno,
Kupolė Rožė lauželį kūrena,
Kupolė Rožė – Rasytė.

VISI.
Kupolė Rožė lauželį kūrena,
Kupolė Rožė tiek mažą, tiek seną,
Kupolė Rožė prie lauželio kviečia,
Kupolė Rožė kaip ugnelė šviečia.

Kupolė Rožė, Rasytė Rasytė,
Kupolė Rožė, Rasytė Rasytė,
Kupolė Rožė, Rasytė Rasytė,
Kupolė Rožė, Rasytė.

UŽDANGA