Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Muzika, knygos ir išklerusi vaizduotė, kurią reikia iš naujo sukalti. Išmokti naudoti. Leist jai gimti iš naujo. Ir senamiesčio namai. Tie Vilniaus dviaukščiai ir triaukščiai. Vakare žibančiais langais, lyg guviomis šviečiančiomis akimis kviečia prisiglaust prie sienos. Noriu išgirst jų istoriją. Prakeikta metafizika. Anksčiau mėgau sustoti. Klausytis, matyti, jausti kiekvieną sekundę. Jau kurį laiką nesustoju. Praeinu ir autobuso stoteles. Ir gėda grįžti. Nes taip ryžtingai žygiavau pro šalį.
      Rugpjūtis jau liaunasi esąs.

      „O gal jis ir neskaito, ir nerašo, mano senas draugas, gal tiesiog gunkso prie savo stalo sunkiai nunarinęs galvą ir ilgai kaži ko liūdi, kad pakyrėjo rymoti prie lango, kaitinti vis šąlančią arbatą, kad pakyrėjo kasdien keltis ir gultis, kalbėti, meluoti pačiam sau, juoktis, užsimiršti... kad taip tuščia sieloj, lyg prakiurusiam guminiam čiužiny, pamestam prie ošiančios jūros žiemai... „ - Dainius Razauskas. Pro Langą. Novelės. 1990m.

    Greit jau pleiskanos žemė ankstyvą rytą.

    „Kava - tai ne kava, pagalvojo Jis, kaip cigaretė - ne cigaretė, o tas mažas niekutis, kabliukas, kuriuo užsikabini už gyvenimo kranto ir nors trumpam sustoji <... >“ - D. R. -||-

    Nežinau, kodėl, bet tą kart kavinėj su baltos kavos puodeliu rankoj aš jutau begalinį norą nebūti blaškomam ir pasisveikinti su pačiu savimi.
    Įsivaizduokite dabar... nusikeliate į praeitį. Labai toli į praeitį. Kai žodžiai dar neturėjo prasmės. Ir pasisveikinate su pirmu sutiktu žmogumi. Jaučiausi kaip urvinis. Bet geriau nebuvo. Priešingai. Supratau, kodėl tokią ilgą laiko atkarpą kausčiau save įvairiais pančiais.
    Didysis Pokalbis su pačiu savimi. Kada nors. Bet ne šiandien.
2012-08-13 18:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-15 01:23
ggm
ggm
Prozai nieko nereikia. Autoriui reikia. Kuo jis menkesnis, tuo daugiau dėmesio reikalauja, nors būna tokių, kuriems tai tik smagus žaidimas ir laiko stumimas ir tikrai negalima jų kaltinti, nes rašykų platforma ir vidinė struktūra suteikia tokią galimybę, kurią bus naudojamasi, jei tik nebus kažkas pakeista.

Ir šiaip, kodėl rašydamas laisvu asociacijos metodu tekstą savo malonumui, turiu jį slėpti stalčiuje? Juk lankosi įvairūs žmonės ir būtų nepagarba kitų atžvilgiu drausti skelbti tokius darbus, kurie neatitinka gerbiamų rašykų senbuvių nuomonių kaip turi atrodyti prozos tekstas, nes juk ateina ir tokių, kurie ieško kitaip parašytų tekstų. Nors ir suprantu, kad eksperimentinius kūrinius geriau skelbti kitoje skiltyje, kur pagal naujobišką idėją turėtų priklausyti, bet senobiškai prosa juk nevaržoma kalba...

Tie du variantai tikrai neišsemia begalės kitų. Juk gali labai mėgti rašykus, bet pvz nemėgti pasakoti istoriją, kurioje būtų veikėjai, arba nuosekli fabula ir t.t.

Apskritai dėti darbą dėl to, kad kitas pajaustų malonumą manyčiau yra kiek per aukštas kalbėjimo lygis, nors ir su gera intencija. Reikia pripažinti, kad geri tekstai jau yra parašyti gerų ir klasiškų autorių ir savo namų bibliotekoje jų kiekvienas turi. Jie suteikia tikrą skaitymo malonumą. Atsiprašau, bet čia ateinama ne to. O jei ne to, tada ir skųstis teksto sandara nėra prasmės, nes taip tik išsakoma nuomonė, kuri rūpi tam vienam arba grupei.

Jeigu man patinka šitas tekstas, nes jis man pasirodė savo patirtimi artimas ir manyje sukėlė, kad ir blausius praeities atspindžius, tai ar būtų geriau jei jis būtų pasilikęs stalčiuje? O jei kitas perskaitęs neranda nieko jam artimo ir skundžiasi, gailisi 5 minučių, tai ar čia autoriaus kaltė?

Apskritai, esu už įvairovę ir tikiu, kad kiekis nesumažina kokybės laispnį, bet pripažįstu, kad sudaro sunkumų rasti aukso grynuolį mėšlo krūvoje, bet kas vienam auksas, kitam šūdas, todėl ir vėl grįžtama atgal.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 17:59
Mylista sutinka su viskuo
Ar prozai (senobiškai) reikia veikėjo ir siužeto? Ar prozai (naujobiškai) užtenka jausmo, idėjos ir laisvo asociacijų srauto?

To aš negaliu pasakyti.

Ką galiu pasakyti, kad prozai, kuri dedama į rašykus, reikia, kad ją skaitytų. Pagirtų, pakomentuotų, įvertintų.

Jeigu rašot savo malonumui, rašykit kaip norit, dėkit į stalčių, ir valio, jeigu iš to jaučiat kaifą.

Jeigu rašot skaitytojui ir dedat į rašykų prozos skiltį, tai naudojatės kitų žmonių laiku ir dėmesiu. Tada turite du pasirinkimus:

A variantas. Nekenčiat žmonių, pasaulio, rašykų, ir jums viskas dzin. Šiuo atveju dėkite šlamštą, grafomaniją; o ypač tekstus, kurie sąmoningai stengiasi sugadinti nuotaiką skaitytojui. Labai tinka tekstai, kurie iš pradžių atrodo kokybiški, bet po virsta supaniotu bile-kuo, pseudo-intelektualiu asociacijų ir tarptautinių žodžių pasižarstymu, su anglų kalbos intarpais. Tai nuostabus būdas sugadinti ir iššvaistyti kokias dešimt minučių kito žmogaus gyvenimo.

B variantas. Esat gerietis (-ė) ir savo tekstais norit atnešti kitiems žmonėms skaitymo naudos ir malonumo. Sunku patarti, kaip parašyti kažką, kuo kiti žmonės mėgautųsi ir grožėtųsi. Visgi, Gijos patarimas bandyti rašyti istoriją su sužetu ir veikėjais man atrodo prasmingas. Tokius asociacijų srauto tekstus, kaip šis "už šiaudo" rašyti lengva. Jų pasiūla labai didelė. Jie per daug giminingi poezijos skilties tekstams, kurių perprodukcija ir gausa yra tiesiog skausminga. Pasitaiko ir šitokios rūšies tekstų, kurie suskamba neblogai. Bet konkurencija dėl skaitytojo dėmesio žiauri. O sklandžiai parašytų Čechoviškų ar Murakamiškų apsakymų su siužetu, veikėjų portretais, užuomazga-vystymu-atomazga  - tik vienas kitas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 16:58
ggm
ggm
Man truputeli juokinga kai kiti aiskina jog prozai, kuria supranta senobiskai, yra reikalingas tas ir kitas ir pan. Juk nebereikia mums daugiau niekuo laikytis, anei prozos taisykles kazka mums sako, anei reikia, kad apskritai kazkas kazka aiskintu... Jei jausmui, idejai, minciai reikia iseiti kaip nors ir pasirodyti, tai ta israiskos priemone, kuria panaudoja kurejas, yra visiskai priklausoma nuo autoriaus patirties ir tos akimirkos sukelto afekto busenos. Tai gali buti ir lyrika, ir proza ir drama ir koks konceptualinis video-teksto performansas... Jausmui perteikti nereikia laikytis jokiu grieztu taisykliu, nei prozai reikalingas veikejas, nei istorija, nes jausma isreiksti galima ir be viso to. Mano nuomonme sitam konkreciam tekstui pilnai pakanka to kas jau jame yra, kad pakankamai vaizdziai isreikstu tai ka norejo pasakyti ir butent jausma, susidurima su savimi, su savo sazine, su Didziuoju Pasikalbejimu, kuriam reikia ruostis, nes po to nebus kelio atgal, o tik aiskus tikslas iki gyvenimo galo. Tai baisi atsakomybe. Parases visda jautiesi geriau, todel sveikinu sudegusius piestukus. Nors ir nepaliko didelio ispudzio, bet nepaliko ir blogo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 14:23
Gija_
Piestukai, sudeginot siauda.
Prozai reikalingas veikejas: vienas, keli, numanomas ar nuspejamas, bet reikalingas. Dabar paieskokit savo tekste veikejo. Gerai paieskokit.
Tada isodinkit ji i siuzeta. Ir pasivazinekit. Drum.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą