Neskolinsiu

Aš pavargau kovot su likimu
Ir krentančias žvaigždes
Lyg paskutinė viltį gaudyt,
Tikėt nauju gyvenimo ritmu,
Spindėt žalioj lankoj rasos lašu.

Ant smilgos nebenoriu vert karolių,
Klaidas ir melo kibirkštis surinkus.
Jie netvirti- nulūžo smilga ta,
Kuri galėjo ir mintis, ir žodžius
Tvirtai surišti kaip gyvemnimo metus.

Nukrito buvusi ryški žvaigždė
Į drėgnus deimantus rasos,
Kurie gyvenimo žolėj pradingo,
Nebeišlaukusi dienos savos.

Aš pavardau kovot su likimu,
Su žvaigždėmis ir su rasos lašais,
Su balto rūko šydu praeity.
Aš pailsau. Aš nebenoriu
Savo gyvenimo tau skolint ateity.