Iki vilkų irštvų trys mylios
gurgždančiu sniegu,
vienoje dega žiburėlis.
Apsidairiusi įsliuogiu,
trinuosi kakta į vilkės pilvą
ieškodama nužįstos krūties.
Žįsiu už visą gyvenimą,
susiurbsiu vilkę savin:
jos kraujo tekėjimą,
širdies plakimą,
mėlyną papilvę,
kvėptelėjimus man į veidą.
Miegosiu iki kito pavasario
apgobta kailiu.
nėr reikalo rašyti taip zoofiliškai jei alegorijos nėr.
žodis valdomas bet alegorijos su prasminga mintimi nebuvimas verčia tekstą į zoofilišką (gerai, kad dar ne į pedofilišką);
beje, juokingos dvi atkarpėlės (citatos)
pirmoji atkarpėlė:
"... kakta į vilkės pilvą
ieškodama nužįstos krūties. " antroji atkarpėlė:
"Miegosiu iki kito pavasario
apgobta kailiu.", – gaunasi kad vilkas su krūtimis meškos kailiu - kas per hibridas, brrrr. koks neharmoningas padaras. jei pavyzdžiui kiaulytė galvą nuleidusi, gardelyje, su lakstančiomis po tą patį gardelį ir linksmai gyvuliuojančiomis kitomis kiaulytėmis; staiga ji pakelia savo galvą, o siaube, ji parodo liūdną liūdną angeliško grožio mergaitės veidą, atėjusi bobutė įverčia jovalo, ir visos kiaulytės uodegėles suraičiusios mikliai čiaumoja čiaumoja, o ta, su angeliško grožio mergaitės veideliu - bijo, lyg gėdinasi, lyg užguita, tokia liūdna... siaubo filmas, tai va ir jūsų zoofiliško herojaus pasakojime vilkė ta iš siaubo filmo; vilkė meškos kailiu ir žmogiškomis moters krūtimis; (ar čia verkti ar čia juoktis, priklausomai nuo įgarsinimo fone, gali būti tiek komiškas vaizdelis, tiek šiupus siaubo - neharmoningas padaras ta vilkė jūsų sutverta tekste. Iki kūrinio trūksta alegoriškumo su prasminga mintimi; (O žodį valdote - tik prasmingumo stokojate, gal neturėjote idėjų, prirašėte taip sau, nuo laukinio žibinto, dėmesį išlaiko, žodis, bet prasmės tai... -
kažkoks zoofiliškas. bet gerai, kad ne pedofiliškas.)