mus apsupo
gaivios Viskonsino naktys
stotyse tyli vagonai
veržias šviesa pati iš savęs
tik tu sėdi
šalikelėj verkdamas
dėl vakar mylėtų
dėl neiškalbėtų rytų
dėl skaudaus vienišumo
virpa šakos be liepžiedžių
aitrios dilgėlės sėjasi
tada supranti
kartais
tavo teorija klaidinga