nutrupėjo sustabarėjęs vėjas
nupūtė mano plaukus
velia tarp pirštų
surudijusių
liečiu aš
pavasario vėsą ankstyvą
rytą su šypsena
veidas papuoštas
raudoniu
spardant purviną
paskutinį
kiemo šešėlyje
besislepiantį
sniegą
Kai pradėjau skaityti, manau sau, na, dabar radau gerą, toliau..... viskas nublėso.Ir tas vėjo nutrupėjimas toks dirbtinas, suprantu gal kokia šaka sutrupėjo, ar dar kas, bet.... Nevertinu.
Jeigu nutrupa, tai manau veltis negali, juk trupa kieti daiktai ar ne? Na, čia man toks nelogiškumas piešiant paveikslą. (o aš juos visada mintyse piešiu kai skaitau). Pirma eilutė žadėjo daugiau, bet nebuvo ir taip blogai. (: