Svajų...

mįslingais žvilgsniais debesis nutapę,
paleidžiam polėkio žirgus, kur dangūs.
Pavirtę plūdėmis kaitroj, kiek vangūs,
pasineriame į ramybės Papę.

Iš lėto vilnys pakšteli į krantą,
pietų saulėkaitoje svyla kūnai,
skrajoja kirai – tie balkšvi lakūnai,
ir mintys greit prie poilsio įpranta.

Žvaigždėtos naktys, dienos gintarinės,
o visas laikas – paplūdimio smėlis.
Skambus dangaus giedros ir jūros mėlis,
burtažodžiai, kuriuos tik man tari, nes

tarp mudviejų įsiliepsnoja ugnys
neblėstančių aistrų. Jos basos eina,
sinchroniškai bučiuodamos baseiną
svajų, kuris bestogis ir bedugnis.