Tyloje, Dienoje, Tu sukūrei mane
Ir dabar svajoje, maldoje vis grįžtu pas Tave
Bet tiktai kai būnu prislėgtas, ar nusiminęs
Klausiu savęs kur Tavo pasaulį esu sugadinęs
Tada pasijuntu menkas prieš Tavo didybę
Jaučiuosi kaip vaikas iškrėtęs šunybę
Sudrumstęs ramybę dėžėje smėlio
Košiu laiką tarp pirštų po dangaus mėliu
Ir taip diena iš dienos vis labiau mirštu
Nes visur jau buvau, viską mačiau, ant nieko neširstu
Ruošias namo pas Tėvą sūnus paklydėlis
Baigia įgrįsti nevadinsiu gyvenimu šitas ermydelis
Sukūrei mano sielą ir išleidai su vėjais kovoti
Mamai suteikei valią aukščiausią mane globoti
Vėjai keturi nenugalėti, kaip buvo taip buvę
Išpustė smilteles kuriose mes iš dulkelių prieš amžius pražuvę...