Dievo knygoj
visi surašyti
ir visi lygūs
Nešuosi žaltį,
o vasaros vėjai
ir mus sumindys
ir po miglas baltąsias
nešioja karštis
numirėlių šaltį
ir man negeros mintys
į galvą ima rinktis
akimirkai - sustabdytos,
akimirkai
pagreitintos
upelio čiurlenimu
ir ilgesiu mamos
Nektaro įsipylęs
lakštingalų
suokimą myliu.
Dyla dangaus
lopinėlis žydras
gerai pagalvok
ir pravirksi,
ir suprasi,
ko verkia
beržai, alksniai
įsižiūrėję į save
noriu,
kad nusijuoktų žaltys
ir spruktu
į mišką barsukas,
žaltys, žaltys -
įsimink jį, pasiimk jį,
išeinu ir mešką sutinku
daug įsimylėjusių moterų
sutinku ir sustojęs
vidury kiemo
apsidairau
lyg stuobrys netašytas
ir virš pliktelėjusių galvų
debesys sukas
įsimylėjau save
ir per žydinčias pievas,
tas liūdnas, tavo juokas,
mane nuves
Užlieja
tas keistas jausmas,
ir noriu su drugiais nuskrieti
sutikęs, tą keistą pilietį
ir pakirdęs
iš sapnų
šuo auksi
ir žaltys laka pieną.
- Rytoj, važiuoju į Rygą
kuždu į ausį.
- Brangioji, kelkis
išaušo penktas
liepos pirmadienio rytas,
ir keliamės, o per radiją -
lakštingalos
ir strazdai čiulba,
o kas mes -
su kasdieniškomis
mintimis?
Einu su dalgiu
per pievas
kaip dievas
Maitinu žaltį
ir suvedinėju
su visais sąskaitas,
noriu sukelt kainas
ir suderint,
upėje ratus
o šilti lietūs girdo
liepos gatves
ir užlieja
liepos mėnesio
sąskambius.
Pavydžiu lašeliams
upelio čiurlenančio
ir aš, virš jo lyg drugys
ir mano, liepos vanduo
lyg lakštingalos pragys.