Devintoji banga (V)

III dalis: Prisikėlimas
V skyrius

    Sleginas pajuto kaip gaivus oro pliūpsnis pripildė plaučius. Širdies tvinksniai pradėjo varinėti kraują po kūną, o juoda tamsa akyse pamažu ėmė virsti vaizdiniais. Ausyse iš pradžių skambėjo vientisas, monotoniškas ūžimas, kuris palaipsniui ėmė diferencijuotis į atskirus garsus. Sleginas atmerkė akis. Jis kurį laiką visiškai negalėjo susigaudyti nei aplinkoje nei apskritai realybėje. Paskutiniai dalykai kuriuos prisiminė buvo vaidas su skyriaus gyventojais, ilga kelionė į kalnus. Vėliau tarpą užpildė kažkokia neapčiuopiama tuštuma kurios jis visiškai negalėjo prisiminti ir tuo pačiu jautė ją savyje ir aplink. Sleginas vangiai pasuko galvą į šoną ir apsidairė po vietą kurioje gulėjo.

    Tai buvo grota, kurios viduryje matėsi nedidelis ugniakuras, su rusenančia liepsna. Ugnis blausiai apšvietė patalpą, o nuo liepsnos liežuvių ant sienų šokčiojo daugybė šešėlių, atrodė, kad viskas viduje yra gyva. Netoli ugniakuro, stovėjo kažkoks didelis išskaptuotas akmens luitas primenantis stalą, ar bent jau matėsi, kad olos gyventojai jį naudoja būtent tokiai funkcijai, nes ant šio tariamojo stalo stovėjo daugybė nudegusių žvakių, kažkokie rankraščiai, kelios knygos ir rašymo priemonės. Grotos kampe gulėjo keista šiaudų krūvą į kurią geriau įsižiūrėjęs Sleginas nusprendė, jog greičiausiai tai yra lova, kurioje ilsisi gyva būtybė. Daugiau šioje patalpoje nieko nesimatė, neskaitant kiaurymės, išskaptuotos uolos sienoje, kurioje ir gulėjo Sleginas apklostytas įvairiais patalais ir apraišiotas keistą kvapą skleidžiančiais tvarsčiais. Jis jautėsi visiškas bejėgis, vos užteko sveikatos pajudinti galvai, nekalbant apie kitas kūno dalis. Sleginas atsilošė ir atsipalaidavo ieškodamas logiško paaiškinimo tokiai savo būsenai.

    Po truputėlį, mintyse jis atkūrė viską, ką išgyveno. Prisiminė paskutines savo benutrūkstančios sąmonės minčių nuotrupas. Prisiminė ir dieviškąjį principą kurį išgyveno. Viskas, palyginus su tuo ką jis buvo patyręs, aplink dabar atrodė taip tuščia, taip nyku ir netikra, kad Sleginas suprato, koks žmogus iš tikrųjų yra ribojamas. Tiek savo kūno, tiek ir visos fizinės aplinkos. Jis jautė savo esybės susiskaldymą, tarsi būtų supratęs didžiąją tiesą, kuri buvo iš jo išplėšta. Nors visą gyvenimo anapus laiką Sleginas suvokė tik kaip akimirką Žemėje, bet dieviškojo principo patirtis jam atskleidė visuotinį nedalumo dėsnį. Šiam supratimui tereikia sekundės suvokimo ir jis praplečia akiratį iki begalybės, todėl šis išgyvenimas nėra matuojamas laiku. Ir per trumpą mirktelėjimą, iš tokio aukšto energetinio lygmens, Sleginas staigiai buvo ištremtas atgal į pasaulį kupiną demonų, kuriuos jis manė buvo įveikęs visiems laikams.

    Turėtume suprasti jaunuolio apmaudą, jam suvokus, jog iš tokios sielos pilnatvės būsenos buvo panardintas atgal į dorovės destrukcijos liūną. Sleginas užsimerkė. Kitas dalykas kuris jam nedavė ramybės buvo klausimas dėl ko ir kas jį sugrąžino. Pro urvo angą kuri buvo nedidelė, vos pusę žmogaus ūgio tesiekianti kiaurymė, girdėjosi vėjo švilpimas. Sleginas žinojo, kad tokių olų galima rasti tik Karnizo kalnuose.

    Staiga grotoje nuaidėjo garsūs treptelėjimai į grindis. Slegino kūnas nuo netikėto garso pašiurpo. Nusiraminęs, jis nusprendė apsimeti esąs be sąmonės, tačiau smalsumo genamas, pramerkė vieną akį ir nužvelgė nepažįstamąjį ką tik įžengusį pro olos angą.

    Šis buvo nuo galvos iki kojų apsimuturiavęs storais kailiais. Jis nusipurtė sniegą nuo kojų, tuomet pirštinėtomis rankomis ėmė valyti savo kailius. Storas sniego sluoksnis sparčiai byrėjo žemėn. Nepažįstamasis pamažu ėmė nusirenginėti savo kailinius apdarus, iš pradžių nusivyniojo šalikus nuo veido, nusirišo storą kailinę kepurę, nusivilko paltą, nusiavė kailinius batus ir galiausiai nusimovė storas kailines kelnes. Užsimetęs ant peties maišą, kurį atsigabeno iš lauko, atsiseginėdamas ginklus, kuriais buvo apsikabinėjęs po kaliais, nepažįstamasis nužingsniavo į grotos vidų. Jam priartėjus prie šviesos Sleginas išvydo aukštą, plačiapetį, labai tvirto sudėjimo, maždaug trisdešimties metų vyrą.

    Avėjo jis rudus, odinius, ilgaaulius batus. Buvo apsimovęs siauras, judesių nevaržančias, tamsiai rusvos spalvos kelnes. Tokios pačios spalvos, panašaus tipo ilgarankovis kostiumas. Ir šviesesnės spalvos, odinė liemenė su pritvirtintomis kietomis kaulinėmis plokštelėmis dengiančiomis krūtinę, nugarą ir pečius. Sleginas žinojo, kad tokią aprangą, specialiu užsakymu gamina tik nusipelniusiems, sukilėlių armijos kariams. Jų skyriuje tokią turėjo tik Validas ir Slegino tėvas. Abu nepaprastai tuo didžiavosi. Vyriškio veidas buvo tamsus, užgrūdintas šaižaus kalnų vėjo, randuotas, su plonomis, giežtomis regis niekada šypsenos neregėjusiomis lūpomis. Išsišovę skruostikauliai ir gudrios, gilios, tamsios akys suteikė jam paslaptingą ir bauginančią išvaizdą. Aukšta kakta žymėjo išdidumą. Vidutinio ilgumo, beveik pečius siekiantys, regis seniai neplauti plaukai įgavę pilką spalvą iš ko gero kadaise buvusios juodos buvo sušukuoti atgal. Juosmenį šis vyras buvo apsijuosęs diržu kuriame kyšojo keli durklai, nedidelis kirvukas ir keletas svaidymui skirtų peiliukų. Toks diržas, Slegino žiniomis taip pat buvo sukilėlių armijos asortimento dalis. Prie kojos dirželiu jis buvo prisitvirtinęs didelį, masyvų peilį, ilgais ašmenimis, o ant nugaros kabojo du lengvai išlenkti ilgakočiai kardai.

    Visus ginklus, išskyrus peilį prie kojos, vyras eidamas nusisegė nuo savęs ir numetė ant stalo kartu su dideliu išsipūtusiu maišu. Sleginas, nenorėdamas, kad jį pastebėtų, užsimerkė. Nepažįstamasis paėmė nuo žemės gertuvę ir godžiai nugėrė kelis didelius gurkšnius vandens. Po to, šiek tiek jo įsilašino sau į delną ir apsišlakstė vandeniu veidą bei kaklą. Paėmęs kelias malkas įmetė jas į ugnį. Šiek tiek pažarstęs jis atsitraukė ir kurį laiką stebėjo, kaip liepsna palengva pradeda ryti naujai įmestas pliauskas. Sleginas išgirdo lėtai, jo link besiartinančius žingsnius. Garsas nutilo ir Sleginas išgirdo tylų, ramų šnopavimą netoli savęs. Šalta, drėgna ranka nusileido jam ant kaktos ir švelniai nubraukė nuo jos plaukus. Nors ir jausdamas nedidelį nerimą, Sleginas nejudėjo, sekdamas kas nutiks toliau.

    - Laikykis, mes dar pakovosime, jaunasis drauge, - sušnibždėjo tylus balsas.