Virš vilko kailio apakęs dangus
Nulijo ražienom, ir pempėms pilkuojant
jau nusirangė kaip žalčio sūnus
Po senstančios nuotakos kojom.
Užmerkiu akis ir tada tik menu,
Kad sodą, kurį tau auginus,
Aš iškeičiau taip, kaip pirklio laikus,
Į savo vienatvės smėlynus.
Virš vilko kailio apakęs dangus
Sušaldys į ledą bedalę
Ir kas atsimins, kad gyveno žmogus,
išvertęs save ir pardavęs?..
Dar kartais blausiom mintimis sugrįžtu
Į sodą ir stoju po liepa
įkvėpt į save margų bičių medaus
ir sopulio vasaros liepų.
Ir taip mintimis kasdiena, kas naktis
Lyg prakeiksmo savo vaduojuos.
Basom ant ražiejų išlijus naktim
Ištirpti po vilko kojom.